Psichologinė būsena

Psichologiniai išgyvenimai susirgus vėžiu

Psichologinė pagalba sergantiesiems vėžiu ir jų artimiesiems yra būtina. Daugelio užsienio tyrimų duomenys rodo, kad profesionali psichologinė pagalba onkologine liga sergantiems žmonėms smarkiai pagerina jų gyvenimo kokybę, mažina nerimo ir depresijos simptomus, išgyvenamą stresą bei psichinį nuovargį, padeda kontroliuoti skausmą, kitus ligos simptomus.  Kai kurių šaltinių duomenimis, gaudami psichologinę pagalba sergantieji gyvena ilgiau.

Ką žmogus išgyvena išgirdęs vėžio diagnozę ir kaip jam padėti? Kalbamės su klinikine psichologe, grupių psichoterapeute Marija Turlinskiene.

Kokia stebima psichologinė reakcija į vėžio diagnozę?

Vėžio diagnozė psichologine prasme yra vertinama kaip trauminė patirtis, kuri sukelia įvairius sudėtingus ir skaudžius jausmus: paniką, pasimetimą, pyktį, liūdesį, beviltiškumą ir t.t. Plačiausiai žinomas austrų psichiatrės Elizabeth Kubler-Ross aprašytas reakcijos į trauminę patirtį modelis, kuris suskirsto žmogaus išgyvenimus į tam tikrus etapus/stadijas.

Pirma stadija – šokas ir/arba neigimas. Sužinojęs skaudžią diagnozę pirmas valandas ar net dienas žmogus patiria šoką. Jis gyvena ir veikia tarsi automatiškai ir išoriškai gali atrodyti visiškai ramus, nerodyti jokių stipresnių emocijų. Pacientai papasakoja, kad tas pirmas valandas ar dienas jiems atrodė, kad viskas vyksta tarsi ne su jais, kad tai blogas sapnas, o jie tuoj prabus, ir vėl viskas bus kaip buvę.

Po šoko gali atsirasti panika, žmogus gali jaustis pasimetęs arba susikurti sau „neigimo refleksą“: netikėti savo diagnoze, gyventi įprastai, vengiant bet kokių priminimų apie ligą. Tuo metu artimieji gali ir visai nieko nežinoti. Todėl šioje stadijoje žmogus gali jaustis labai vienišas, net izoliuotas nuo pasaulio, akis į akį susidūręs su savo baime.

Antra stadija – pyktis. Kai tik žmogus atvirai pažvelgia į realybę, jis neretai pradeda pykti – ant Dievo, likimo, savęs, kad darė kažką ne taip, gydytojų, kurie negali jo išgydyti, aplinkinių – už nesuvokimą ir nesupratimą. Būtent šitoje stadijoje ir atsiranda klausimas: „Kodėl man?“. Po pykčiu slypi baimė. Juk pykstam tada, kai jaučiamės bejėgiai, pasimetę, nežinantys, kaip pasielgti ir ką daryti. Svarbiausia prisiminti, kad tas pyktis dažniausiai nėra nukreiptas į kažką asmeniškai, tai daugiau emocinė reakcija, kuri parodo, kaip sergantysis kenčia, kaip jam yra sunku. Todėl svarbu kalbėtis apie šiuos jausmus, pyktį, „neteisingumo“ jausmą, kad susirgo. Išreiškus pyktį ir kitus sunkius jausmus, jie sumažėja ir žmogui pasidaro lengviau.

Kita vertus, atsiradęs pyktis parodo ir turimą vidinę energiją, kurią galima nukreipti problemos sprendimui, situacijos įveikimui: informacijos apie ligą ir gydymąsi paieškoms, bendravimui su gydytojais ir kitais sergančiaisiais, naujų savipagalbos metodų atradimui (pvz. relaksacijos technikų mokymuisi ir pan.).

Trečia stadija – derybos. Šioje stadijoje žmogus bando susitaikyti su esama situacija, sudarydamas savotišką sandėrį – su Dievu, savim, medikais. Būtent dabar ligonis pasiruošęs vaikščioti pas žiniuonius, būrėjus, išbando nepatikrintus gydymo būdus, išradinėja savus. Daugelis ieško paguodos tikėjime, religijose, dažnai derasi su Dievu: „Daugiau niekada nedarysiu to ir to arba padarysiu tą ir tą, tik leisk man pasveikti“. Derybos parodo troškimą rasti patikimą pagalbos būdą, kuris garantuotų šimtaprocentinį pasveikimą.

Svarbu suprasti, kad liga nėra nei atpildas, nei bausmė už ką nors, ir ji niekur nedingsta nei kokiais nors magiškais būdais, nei stebuklingų vaistų pagalba, kad jūsų konkreti liga – tai viena iš dešimčių lėtinių ligų ir kad galbūt ne vienas tūkstantis žmonių su negalia, panašia į jūsų, gyvena visą savo gyvenimą. Tačiau kartu nereiktų nieko sau drausti. Patinka lankytis pas žiniuonius – eikite, tik tegu apie tai žino jus gydantis medikas. Svarbu, kad neatsisakytų tradicinės, moksliškai įrodytos medicinos.

Ketvirta stadija – depresija. Kai realybė galų gale suvokiama, praktiškai visi pacientai pergyvena depresijos stadiją. Daugeliui žmonių šioje stadijoje tiesiog norisi pasislėpti nuo viso pasaulio. Be to, užklumpa nuovargis, išsekimas, kurį lemia nuolatinė įtampa ir gydymas, gali pablogėti nuotaika, padidėti jautrumas. Svarbu, kad tokiu metu neliktumėt vieni, kad šalia būtų jums nuoširdžiai padedantys ir besirūpinantys artimieji, kad turėtumėt gerą kontaktą su gydytojais.

Penkta stadija – priėmimas. Dažniausiai priėmimo stadija pasiekiama praėjus laikui po diagnozės nustatymo. Ji atskleidžia, kad žmogus išmoko gyventi su liga. Dabar žmogus jau sako, kad liga jo gyvenime jau nebeužima centrinės pozicijos, kad ji yra tik dalis jo, o jame pilna visokių kitokių dalykų – ir tų sunkiųjų, ir tų gerųjų. Šioje stadijoje žmonės dažnai pasisako, kad ligos dėka iš naujo  įvertino savo gyvenimą, planus ir tikslus; kad atrado svarbiąsias gyvenimiškas tiesas, kad suvokė gyvenimo esmę ir prasmę.

Svarbu suprasti ir kad šios stadijos nebūtinai visiems bus vienodai išreikštos, kad pasibaigus vienai, būtinai dėsningai ateis kita. Reikia prisiminti, kad patiriant sunkius jausmus, kuriuos provokuoja liga, svarbu nebūti vienam, nekentėti, bet kreiptis pagalbos – į artimuosius, medikus, psichologus.

Kokie etapai sergant vėžiu psichologine prasme būna sunkiausi?

Kaip sunkesnius ligos ir gydymosi momentus galėčiau įvardinti ligos pradžią –  tik diagnozavus ligą ar pradėjus gydymą, arba net dar belaukiant biopsijos rezultatų – kai nerimas, nežinomybės jausmas yra labai stiprus, kai dar „nėra patirties“ sirgti, kai žmogus dar nepatyręs gydymo, nežino, kaip reaguoja jo organizmas į gydymą, kaip jam pačiam sekasi prisitaikyti gyventi su liga ir gydymu.

Sunkus momentas būna tada, kai liga paūmėja arba sugrįžta (ligos recidyvas), kai apima neviltis, mirties baimė, pasimetimas, neteisybės jausmas ir pan.;  kai nutinka dar kokie nors skaudūs gyvenimiški sunkumai (skyrybos, netektys ar pan.). Kai kuriems psichologinė pagalba aktualiausia yra tuomet, kai žmogus, įveikęs ligą, bando sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą, kai vyksta readaptacija.

Kaip sergantysis gali sau padėti?

Svarbiausia – nelikti vienam su savo skaudžiais išgyvenimais, naudotis artimųjų ir draugų parama, leisti sau išgyventi sunkius jausmus, kadangi jie NORMALŪS nenormalioje gyvenimo situacijoje – ligoje. Kreiptis psichologinės pagalbos: individualios; lankyti savitarpio paramos grupes, kur tos pačios „bėdos“ paliesti žmonės bendrauja, dalijasi palaikymu, parama; išmokti relaksacijos pratimų, kurie padeda valdyti nemigą, nerimą, skausmus; sukiausiu atveju – prašyti raminamųjų vaistų.

Taip pat galėčiau paminėti ir vieno onkopsichologijos pradininko JAV, dr. Carlo Simontono patarimus:

  • Daryti „nieką“ – tiesiog leisti sau būti, kelias ar keliolika minučių ramiai pasėdėti, prigulti (tik neužmigti!), atsipalaiduoti, pasižiūrėti į dangų, gamtą,  leisti mintims tiesiog plaukti, nefiksuojant jų.
  • Sąmoningas kvėpavimas – susikoncentruoti į savo kvėpavimą, „įkvepiu-iškvepiu“, 4-8 kartus įkvėpti ir iškvėpti ir pajusti, kaip dingsta įtampa, prašviesėja galvoje.
  • Pasikliauti savo vidiniu jausmu, kas man yra gerai, o kas negerai; būti daugiau su tais žmonėmis ir tokiose vietose, kur jaučiatės gerai, o vengti tų, kas veikia neigiamai.
  • Dėkingumas – pagalvoti ir pajusti, už ką esate dėkingas šia akimirka (už savo šeimą, už gražų orą, patogų krėslą, už gyvenimą ir t.t.).
  • Džiaugsmas – daryti malonius sau dalykus, pasidaryti sąrašą mėgstamų užsiėmimų (pvz. kavos puodelis, skambutis draugei, ramus pasivaikščiojimas gamtoje, žaidimas su vaikais/anūkais ir t.t. ir pan.) ir kasdien skirti laiko bent vienas šiais veiklai iš sąrašo.

Kaip gali padėti artimieji, draugai?

Artimųjų, draugų parama yra neįkainojama. Tačiau dažnam kyla klausimas: kuo aš galėčiau padėti, nuo ko pradėti?

Pagalvokite, ką jus galite ir mokate daryti geriausiai. Galbūt jūsų stiprioji pusė yra praktinė pagalba – puikiai gaminate maistą, galite sutvarkyti kambarius, padėti su pirkiniais – tai ir pasiūlykite šią pagalbą sergančiajam arba jo artimajam, kad pastarasis nors kiek galėtų pailsėti.

Jei jūsų stiprioji pusė – emocinė pagalba, labai galite padėti leisdami sergančiajam ar jo artimajam išsikalbėti, kad ir telefonu. Tik nedejuokite šalia jo „kas dabar mūsų (tavęs) laukia“, neverskite kalbėtis tam tikromis temomis, jei nenori. Nepertraukite ir nesiūlykite patarimų, kaip jis turėtų jaustis ar elgtis.  Tiesiog papasakokit, kas vyksta jūsų gyvenime, draugų gyvenime arba apskritai pakalbėkite apie tai, ką laikraštyje skaitėte – dažnai sergantieji nori tiesiog „normalaus“ bendravimo, neakcentuojant ligos išgyvenimų, nuo kurių ir taip pavargsta.

Pasidomėkite liga, gydymu, tada geriau suprasite sergančiojo būklę. Pasiruoškite tą pačią istoriją išgirsti daug kartų – sergančiajam jo liga dabar yra svarbiausias rūpestis. Būkite kantrūs.

Dėl onkopsichologinės pagalbos galima kreiptis į „Onkopsichologijos ir komunikacijos centrą“: kiekvieną darbo dieną nuo 12 iki 16 val. budintis psichologas konsultuoja atvykus į centrą arba tel. 8 646 46444. Išsamesnė informacija apie nemokamą psichologinę pagalbą onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems rasite svetainėse: www.onkopsichologija.ltwww.kraujas.lt, taip pat paskambinus tel.: 8 646 46669 ir 8 614 32962, parašius el. laišką – opkcinfo@gmail.com. „Onkopsichologijos ir komunikacijos centro“ adresas – Trakų g. 9/1, 103 kab., Pranciškonų rūmai, Vilnius.

 

AngioCell Plus maisto papildaiProjekto rėmėjas

Vienintelis skystasis ryklių kremzlių ekstraktas.
Angiocell Plus sukurtas ir pagamintas Kanados biotechnologijų kompanijoje Atrium Innovation. Gamybai pasitelktas unikalus procesas, kuris padeda išsaugoti maksimalų skystojo ryklių ekstrakto molekulių biologinį aktyvumą.

Kremzlės - tai audinys be kraujagyslių. Jos sudaro 6-8% ryklio kūno masės, tuo tarpu pas žinduolius 0.6% kūno masės. Be to, ryklio kremzlių veiksmingumas yra 100 000 kartų didesnis nei žinduolių.

Sužinoti daugiau...    Atsiliepimai    Kur pirkti?