Vėžio prevencija – 7 būdai sumažinti riziką

V

Manoma, kad apie 50 procentų onkologinių susirgimų būtų galima išvengti, jei būtų nuosekliai laikomasi profilaktikos. Kiekvienas iš mūsų šioje srityje gali pasistengti ir sumažinti savo riziką. Štai keletas būdų, kuriuos pradėje taikyti jau šiandien padarysite didžiulę paslaugą savo sveikatai ir vėžio prevencijai

Plačiau

Jei norime gyventi, reikia rūpintis sveikata

J

Turbūt galima būtų sakyti, kad esu laimėjusi kovą su liga – po krūties vėžio diagnozės jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Tačiau nemiegu ant laurų, nesu pamiršusi apie savo ligą – net ir po tiek metų nuolat važiuoju į Kauną atlikti būtinų tyrimų ir džiaugiuosi, kai jie yra geri.

Plačiau

Vėžio liga dažnai vystosi mums visai netikėta linkme

V

Mano liga – krūties vėžys. Aptikta netikėtai, kaip ir daugumai moterų: juk nė viena negalvoja, kad serga, juolab kad ir liga niekuo nepasireiškia, jokių negalavimų nesukelia. Taip ir aš gyvenau nežinodama, kad sergu. Dirbau, turėjau daug reikalų ir įsipareigojimų darbe, šeimoje. Profilaktiškai tikrintis sveikatos nemėgau. Nebūčiau ir tąkart dalyvavusi krūties vėžio prevencijos programoje, jei ne mama.

Plačiau

Ką reikia keisti savo gyvenime, jei susergame vėžiu? Dalios istorija

K

Mano liga prasidėjo 2010-aisiais. Kai kam gali atrodyti, kad prieš septynerius metus buvę  įvykiai visai švieži, tačiau jau seniai nelaikau savęs ligone: gyvenu visavertį gyvenimą, o apie ligą prisimenu tik tuomet, kai kas nors klausia patarimo. Savo patirtimi, žiniomis dalinuosi mielai ir visada pabrėžiu, kad  onkologinė liga – nėra gyvenimo pabaiga.

Plačiau

Vėžys diagnozuotas ir man ir mano vyrui... ir tai ne pasaulio pabaiga

V

Tikiu, kad viskas gyvenime vyksta neatsitiktinai. Visi išbandymai siųsti iš aukščiau, ir juos galime įveikti arba ne.  Tik išmokę pamokas galime eiti toliau, kopti aukščiau. Taip galvoju ir apie savo ligą – krūties vėžį. Tai tarsi egzaminas, kuri turiu, privalau išlaikyti. Stengiuosi įsiklausyti ir suvokti, kokią pamoką duoda man liga, ką dariau ne taip ir ką reikėtų keisti.

Plačiau

Sėkmingą sveikimą nulėmė atsitiktinė frazė: „Gal norite išsitirti išsamiau?“

S

Žinia, kurią noriu pasiųsti, – kad onkologinės ligos savaime nepareina, o svarbiausiu išlieka pačios sergančios moters vaidmuo. Ji pati turi susirūpinti savo sveikata, nueiti pasitikrinti profilaktiškai, gydytis ir atlaikyti visus išbandymus, jei liga bus nustatyta. Niekas kitas už ją to nepadarys. Tačiau be palaikymo, artimųjų ar draugų, praeiti šį kelią labai sunku, praktiškai neįmanoma. Man pasisekė – turiu nuostabią šeimą, be kurios nebūtų šių gražių 24 gyvenimo po ligos metų.

Plačiau

Kiekviena uždelsta diena – metais trumpesnis gyvenimas

K

Liga visada ateina ne laiku. Mane ji užklupo, kai dalijome verslą, buvome įklimpę į skolas, kai reikėjo daug dirbti, o sirgi nebuvo kada. Bet, juk bėda viena nevaikšto. Jai nenurodysi dienos, kada ateiti, nepasakysi: „Palauk, dabar išspręsiu darbo problemas, ateik vėliau“. Taigi teko ir su liga kovoti, ir verslą gaivinti. Nuo to laiko prabėgo jau 20 metų.

Plačiau

Kiaušidžių vėžys. Kodėl mano liga tokia klastinga?

K

Mano liga – kiaušidžių vėžys. Tai viena klastingiausių vėžio formų, nes dažniausiai nepasireiškia jokiais simptomais. Nejutau jos ir aš. Liga neturi ir veiksmingos diagnoztinės patikros programos, kuri padėtų ligą aptikti anksti. Didžiausia bėda, kad dažniausiai liga nustatoma progresavusi: keturioms iš penkių moterų kiaušidžių vėžys diagnozuojamas III ar IV stadijos. Į šį ketvertuką patekau ir aš.

Plačiau

Ligą išpranašavo trauma

L

Niekada nesigilinau, kodėl susirgau vėžiu, kodėl būtent aš. Niekada nemaniau, kad liga – bausmė ar išbandymas. Tiesiog taip nutiko, susirgau. Priėmiau tą faktą. Dariau viską, kad liga pasitrauktų kuo toliau. Pavyko. Praėjo 11 metų. Tačiau niekada nesakau, kad esu visiškai sveika. Sakau, kad dabar yra ligos remisija ir kad turiu „draugą“ – „vėžiuką“, su kuriuo gyvenu, kalbuosi, prašau, kad ramiai tūnotų, nerodytų savo „žnyplių“. Kol kas klauso.

Plačiau

Laiku diagnozuotas vėžys gyvybės neatima

L

Tai svarbiausia žinia, kurią visiems noriu pranešti. Gyvas to pavyzdys esu pats. Prostatos vėžiu susirgau būdamas 58-erių. Dabar man 71-eri, ir tai reiškia, kad 13 metų gyvenu po vėžio diagnozės ir tikiu, kad jei ir iškeliausiu Anapilin, tai tik dėl kitos ligos, bet ne dėl prostatos vėžio.

Šiandien vyrai turi visas galimybes nemirti nuo prostatos vėžio

2003-aisiais, kai teko išgirsti vėžio diagnozę, mūsų šalyje dar neveikė valstybės finansuojama Priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa (toliau - Programa). Tada reikėjo pačiam viskuo rūpintis. Ir nors kalbu ne apie senus laikus – tik 13 m. atgal – bet anuomet nei gydytojai, nei žiniasklaida, nei televizija praktiškai visai nekalbėjo ne tik apie prostatos vėžį, bet apskritai apie daugumą onkologinių susirgimų. Todėl perskaitęs vienos farmacijos kompanijos skelbimą laikraštyje, kviečiantį nemokamai pasitikrinti dėl prostatos vėžio, nė nedvejodamas nusprendžiau šia galimybę pasinaudoti.

Plačiau

Skaudžiausia, kai serga vaikas

S

Vaikai gimsta džiaugtis gyvenimu, šypsotis. Liga iškankina, atima iš vaiko vaikystę. Sergantieji vaikai pasikeičia – užuot lakstę su bendraamžiais, žaidę krepšinį, išdykavę, piešę kreidelėmis ant asfalto, jie tampa kantrūs, jautresni svetimam skausmui,  išmintingi.
Mano sūnus susirgo 2013-aisiais, kai jam buvo 12 m. Iki ligos tai buvo linksmas, guvus, mėgstantys žaisti krepšinį, futbolą, kitus žaidimus, daug skaityti paauglys. Negaliu sakyti, kad liga smarkiai pakeitė sūnų, kad  jis tapo nejudrus ar pasyvus. Na, gal šiek tiek uždaresnis. Dabar į kiemą smarkiai nesiveržia, nors ne taip seniai, jį sunku buvo parginti namo. Onkologinis susirgimas įjautrino sūnų, jis tapo imlesnis ligoms...

Plačiau

Vėžys pasitraukė: esu gimusi po laiminga žvaigžde

V

Gyvenimas taip surėdytas, kad šiandien neįveikiamu atrodantis išbandymas, žvelgiant į jį iš metų tolumos, pasirodo jau ne toks ir baisus. Dar labiau, manau, kad man pasisekė, nes pavyko anksti įtarti ligą. Juk kalbant apie vėžį, ligos stadija ir tinkamai parinktas gydymas, – dvi svarbiausios sėkmingo sveikimo sudedamosios dalys...

Plačiau

Bet kokia liga pakeičia žmogų, juo labiau – onkologinė

B

Galima sakyti, kad man labai pasisekė, nes po diagnozės „krūties vėžys“ gyvenu  jau 27-erius metus. Kita vertus, negaliu sakyti, kad pati nedėjau jokių pastangų. Aišku, labai daug lemia ligos stadija. Man buvo diagnozuota antroji. Bet ir pats žmogus daug prisideda prie sėkmingo sveikimo: jo domėjimasis, o ne atsiribojimas nuo ligos, jo noras išsiaiškinti visas gydymo galimybes, ne plaukimas pasroviui, ką aš ir dariau, daug padeda kovojant su liga...

Plačiau

Baisiausia – žinoti, kad sergi ir negauti gydymo

B

„Nėra situacijos be išeities, visada yra kita išeitis. Jeigu vienas „ginklas“ nepadeda, ieškokite kitų, juk kovoje su liga reikia išnaudoti visus „ginklus“, visas galimybes. Dėkodama visiems, kurie padeda man kovoje su liga ir kurių dėka dabar gaunu gydymą, noriu padrąsinti kitus  sergančiuosius onkologinėmis ligomis – nenuleiskite rankų, nenustokite kovoti, ir stebuklai, kuriuos, beje, kuria patys žmonės, būtinai pasibels į Jūsų duris.  Noriu papasakoti savo istoriją, kurį galbūt įkvėps nepasiduoti ir ieškoti išeities net ir tada, kai palieka jėgos, kai išblėsta tikėjimas ir viltis“...

Plačiau

Stebuklas – 18-ka metų gyvenu su plaučių vėžiu

S

Su vėžiu susidūriau 1997-aisiais, ne pati, mano vyrui diagnozavo plaučių vėžį. Turbūt nereikia pasakoti, ką patyriau ir išgyvenau aš, mano vyras… Labiausiai slėgė, gąsdino, baugino ne tik pati diagnozė, o tai, kad jis serga ne kuo kitu, o plaučių vėžiu. Juk žinoma, kad beveik visada plaučių vėžys aptinkamas labai vėlai, todėl po tokios diagnozės žmonės ilgai negyvena. Na, metus, na, dvejus. Taip sakė ir mums. Bet, nepaisant „visažinių“ prognozių, su liga gyvename jau 18 metų, ir tie metai nebuvo vien kovos už gyvenimą, jie buvo kupini džiaugsmo, veiklos, smagių akimirkų. Be abejo, iššūkių taip pat netrūko...

Plačiau

Reginos istorija

R

Esu savarankiška, nuo nieko nepriklausoma, galiu šypsotis, ir tai svarbiausia. O prieš porą metų, 2013-aisiais, vilčių, kad išsikapstysiu, buvo nedaug. Ir tai jau antras kartas, kai man buvo nustatyta vėžio diagnozė. Pirmą kartą išgirsti šią žinią teko prieš 17-ka metų, 1998-aisiais. Tuomet man buvo 48-eri, buvau sveika, energinga, kupina jėgų ir sumanymų. Mano pašaukimas buvo sportas, ypač mėgau krepšinį. 
Taigi 1998-aisiais patyriau nedidelę autoavariją ir patekau į ligoninę. Tuomet buvo įprasta patekusius į ligoninę žmones ištirti nuodugniai, todėl mane tikrino visi specialistai, buvo paskirta ir ginekologo konsultacija...

Plačiau

Rimos istorija

R

Mano gyvenimo su vėžiu istorija tęsiasi jau dvidešimt trejus metus. Tad vien tai –  akivaizdus pavyzdys, kad piktas vėžys – nėra nuosprendis. O dabar apie viską nuo pradžių…Tais lemtingais 1993-aisiais man buvo 47-eri. Gyvenimas tekėjo įprasta vaga: darbas, namai, šeima. Iš prigimties esu liekna, sveikata niekada nesiskundžiau: ligoninėje gulėjau tik per dukros gimdymą.  Visada mėgau sportuoti, dariau mankštą. Niekada neverčiau savęs daugiau judėti. Dirbau sėdimą darbą. Po darbo eidavau į stadioną, bėgiodavau tik savo malonumui. Nesu namisėda, priešingai nei mano vyras. Kone kiekvieną vakarą po darbo kur nors lėkdavau, vyras dėl to nepykdavo, sakydavo: „Eik viena, aš verčiau pasaugosiu namus“. Tada 90-aisiais buvo gana populiarūs įvairūs kursai: kulinarijos, siuvimo, mezgimo. Esu baigusi visus...

Plačiau

Agnės istorija

A

Ir iki vėžio diagnozės turėjau kitų rūpesčių – buvau bevaikė, ir tai atrodė baisiausia. Susituokusi gyvenau jau dešimt metų, bet gandras mūsų šeimos vis neaplankydavo. Iš pradžių, iš karto po vestuvių, vaikelio neplanavome. Norėjome susikurti gerovę, įsigyti būstą, kaip sakoma, kad vaikeliui būtų sudarytos visos sąlygos, kad nieko netrūktų. Taip praėjo penkeri metai. Tiesa, per tą laiką įsigijome keturių kambarių butą, įsteigiau kirpyklą, vyras – nedidelę statybos įmonę. Visi mūsų draugai ir bendramoksliai jau augino atžalas. Iš pradžių jokio pavydo jiems nejaučiau – niekada nė nepagalvodavau, kad negalėsiu turėti vaikų. Nei mano, nei vyro giminėje nebuvo bevaikių, todėl buvau įsitikinusi, kad ir aš greitai sūpuosiu savo kūdikį...

Plačiau

Lolitos istorija

L

II stadijos žarnyno vėžys buvo diagnozuotas, kai man buvo 43-eri. Tai jaunas amžius būtent šio tipo vėžiui, todėl tikrai nesitikėjau tokios diagnozės. Negaliu pasakyti, kad labai rūpinausi savo sveikata, kad sveikai maitinausi – visaip nutikdavo, ypač, kai tekdavo daug dirbti. O dirbau kasininke parduotuvėje. Darbo diena ilga, pertraukų nedaug, ne visada į tualetą pavykdavo išeiti, tekdavo pakentėti. Darbe valgydavau mišraines, bandeles su kava ar kokius pusfabrikačius pasišildydavau mikrobangų krosnelėje. Žodžiu, greitai valgydavau greitą maistą.Tačiau virškinimu niekada nesiskundžiau ir viduriai būdavo geri...

Plačiau

Viktorijos dienoraštis

V

Dabar man 47-eri. Tačiau, kai buvo diagnozuotas krūties vėžys, tebuvo 35-eri. Ruošiamės svarbiai šeimos šventei – sūnaus Mantuko krikštynoms ir pirmajam jo gimtadieniui. Buvome nusprendę šias dvi gražias progas sujungti. Mantas – mano antroji atžala. Dukrai Gabrielei tuomet buvo dešimt. Maitinau sūnų pati, tačiau jutau, kad jau laikas jį atjunkyti nuo krūties, juolab kad ir pats Mantukas vis dažniau išmiegodavo visą naktį ir mamos pieno jam neprireikdavo. Taigi maitinimo krūtimi nutraukimas sekėsi neblogai ir jau po dviejų mėnesių viskas kažkaip natūraliai pasibaigė...

Plačiau