Agnės istorija

A

1 diena – gyvenimas iki vėžio diagnozės nebuvo visavertis

Ir iki vėžio diagnozės turėjau kitų rūpesčių – buvau bevaikė, ir tai atrodė baisiausia. Susituokusi gyvenau jau dešimt metų, bet gandras mūsų šeimos vis neaplankydavo. Iš pradžių, iš karto po vestuvių, vaikelio neplanavome. Norėjome susikurti gerovę, įsigyti būstą, kaip sakoma, kad vaikeliui būtų sudarytos visos sąlygos, kad nieko netrūktų. Taip praėjo penkeri metai. Tiesa, per tą laiką įsigijome keturių kambarių butą, įsteigiau kirpyklą, vyras – nedidelę statybos įmonę. Visi mūsų draugai ir bendramoksliai jau augino atžalas. Iš pradžių jokio pavydo jiems nejaučiau – niekada nė nepagalvodavau, kad negalėsiu turėti vaikų. Nei mano, nei vyro giminėje nebuvo bevaikių, todėl buvau įsitikinusi, kad ir aš greitai sūpuosiu savo kūdikį. Nustojusi vartoti kontraceptikus, kone iš karto tikėjausi pastoti, na, bent per metus tai jau tikrai. Tačiau nei pirmieji, nei antrieji, nei kiti metai netapo vaisingi. Jaučiausi siaubingai. Kažkur skaičiau, kad bevaikės moterys išgyvena tokius pat jausmus, kaip ir sergančiosios vėžiu. Buvau kaip apsėsta. Apie nieką kita, kaip tik apie vaikelio planavimą, negalėjau galvoti. Tyrėmės. Pasirodė, kad vyras visiškai sveikas. Na, o man buvo nustatyta endometriozė – tai gimdos kūno išvešėjimas už gimdos ribų. Kitaip sakant, gana dažna nevaisingumo priežastis. Kelis kartus buvo atliktos laparoskopinės abliacijos – paviršinių endometriozės židinių pašalinimas. Tačiau liga vėl atsinaujindavo, o vaikelio per pagerėjimo laikotarpį susilaukti nepavykdavo. Pasiryžome dirbtinio apvaisinimo procedūrai, bet vėl nesėkmingai, vėl mūsų viltys neišsipildė. Kiek ašarų buvo pralieta, kiek pergalvota visko, vienu metu buvau įsitikinusi, kad nevaisingumas – Dievo bausmė… Juk tikra laimė ir Dievo dovana turėti vaiką, jį užauginti. Tačiau mes su vyru tos dovanos vis nesulaukdavome. Tokios buvo mano nuotaikos, kai atėjo kita bėda – vėžys.

 

2 diena – bėda viena nevaikšto

Man buvo 34-eri, kai išgirdau vėžio diagnozę. O aptiktas šis piktas darinys buvo visai atsitiktinai. Dėl nevaisingumo lankiausi pas endokrinologą, tačiau nieko ypač blogo ji nerasdavo. Skydliaukės veikla buvo šiek tiek sulėtėjusi, tačiau ne taip smarkiai, kad reikėtų vartoti vaistų. Žodžiu, tyrimų rezultatai buvo „ant ribos“. Echoskopija piktų mazgų nerodė, tačiau nuolatinis stresas, įtampa ir savęs graužimas dėl to, kad negaliu turėti vaikų, matyt, padarė savo blogąjį darbą, ir mano kūne apsigyveno vėžys. 
Jokių ligos požymių nejaučiau: nei gerklės kutenimo ar skausmo, nei balsas buvo užkimęs, nei rijimo problemų ar kąsnio jausmo gerklėje. Nors, kaip vėliau išsiaiškinau, šie simptomai dažniausiai pasireiškia, kai liga jau progresuoja. Buvo suplanuotas apsilankymas pas endokrinologą. Gydytoja atliko ultragarso tyrimą ir pasakė, kad yra gana didelis, apie 4 cm darinukas. Iš karto pagalvojau apie blogiausia. Gydytoja ramino sakydama, kad gana daug skydliaukės darinių būna gerybiniai. Bet mano buvo… piktas. Tai patvirtino biopsijos rezultatas. Jaučiausi keistai: iš vienos pusės, visiškai sveika – nieko neskaudėjo, na, jeigu nekalbėtume apie nevaisingumą, dėl ko jaučiau nuolatinį sielvartą. Iš kitos pusės – baisi diagnozė.
Skaičiau, kad išgirdę vėžio diagnozę žmonės jaučiasi sugniuždyti, kad kyla daug ir įvairių emocijų, kad tie jausmai keičiasi, pereina tam tikrus etapus. Pirmasis etapas yra šokas, kai žmogus negali patikėti tuo, kas vyksta. Man to nebuvo. Kaip ir diagnozės vengimo, pykčio, savęs ar kitų kaltinimo, apmaudo, kad tai nutiko būtent man, o ne kam kitam. Tiesiog visiškai nenorėjau su niekuo kalbėtis, norėjau likti viena su savo jausmais, mintimis. Nors galvoje, širdyje buvo tuštuma. Norėjau, kad visi paliktų mane ramybėje. Jaučiau nuovargį, apatiją.

 

3 diena – operacijos laukiau ramiai

Mintyse kartojau: kas bus, tas bus. Netgi esu pagavusi save galvojant, kad gal ir gerai, kad neturiu vaikų, kitaip būtų labai skaudu juos palikti… Norėjau būti viena, netgi buvau pasirengusi palikti vyrą, kad nebūčiau jam našta. Tačiau būtent vyras neleido man užsisklęsti savyje, nugrimzti į liūdnas mintis, būtent jis, perskaitęs krūvą literatūros, įrodė, kad skydliaukės vėžys – geriausiai gydomas, kad praktiškai visos, ypač jaunos, iki 40-ties metų moterys, t.y. kaip aš, pasveiksta.  Vyras pasiūlė atrasti ką nors gera ir ligoje, išnaudoti esamą situaciją, t.y. tai, kad esu ligonė, nors dar ir neoperuota, ir naudotis ligonio privilegijomis, t.y. prisigalvoti įvairių norų, kuriuos jis būtinai pildys, būti kaprizinga moterimi. Pagalvojau – kodėl ne? Buvo rugpjūtis, per žinias pranešė, kad artėja vienas pačių gražiausių kosminių reiškinių – meteoritų lietus. Pasakiau vyrui, kad norėčiau stebėti „krintančias žvaigždes“ prie jūros. Taip ir padarėme. Iš tiesų, reginys buvo įspūdingas. Suprantama, sugalvojau norą. Vyras taip pat, bet nieko vienas kitam nepasakėme.

Operacijos laukiau ramiai, net naktį prieš ją gerai miegojau. Buvo nustatytas papilinis skydliaukės vėžys, kuris yra vienas dažniausių ir geriausiai gydomų. Jau po operacijos buvo patikslinta, kad liga buvo apėmusi ir skydliaukę, ir gretimus limfmazgius. Todėl visa tai ir buvo pašalinta. Gydytojas aiškino, jog taip labiau užtikrinama, kad liga neatsinaujins. Operacija buvo atlikta trečiadienį, ligoninėje palaikė dar savaitgalį ir namo išleido pirmadienį. Iš karto po operacijos buvo šiek tiek sunku ryti, valgiau trintą maistą. Ir vėl išnaudojau vyrą.

Skydliaukė gamina hormonus, be kurių apsieiti neįmanoma. Todėl normaliai organizmo veiklai palaikyti jų turėsiu gerti visą gyvenimą.

 

4 diena – prireikė radioaktyviojo jodo terapijos

Rugpjūčio pabaigoje buvo pašalinta skydliaukė ir limfmazgiai, o sausio pabaigoje buvo paskirta jodo terapija, kitaip – gydymas radioaktyviuoju jodu. Ši terapija sunaikina mikroskopinius naviko likučius, todėl sumažėja ligos atsinaujinimo tikimybė. Daug skaičiau apie šią terapiją, kalbėjausi su gydytoju, todėl nebuvo jokių baimių, jaučiausi užtikrintai. Juolab kad jodo terapija nesukelia tiek ir tokių stiprių nepageidaujamų poveikių, kaip chemoterapija. Gydymą pakėliau gerai, nieko blogo nejaučiau. Po 4 mėnesių buvo paskirta antra terapija ir, o laimė, rezultatai džiuginantys, liga įveikta. Na, aišku, apie vėžį niekada negalima pamiršti, ir net gydytojai nevartoja tokio žodžio, kaip pasveikai. Apsiriboja pasakymu, kad šiuo metu ligos požymių nėra. Ne veltui pasibaigus gydymui pacientai stebimi, jiems atliekami kontroliniai tyrimai, kurie leidžia aptikti ligos atsinaujinimo židinius. Pirmuosius metus tikrinausi du kartus, vėliau – kartą per metus.

Kartais pagalvodavau, kad jei ne pastangos susilaukti vaiko, ne nuolatinis vaikščiojimas pas gydytojus, tikrai nebūčiau laiku patekusi pas endokrinologą ir liga nebūtų nustatyta anksti. Taigi viena nelaimė padėjo sėkmingai susidoroti su kita, galbūt net išgelbėjo gyvybę.

 

5 diena – kaip padėjau sau

Visų pirma, pasistengiau pakeisti savo mąstyseną, gyvenimo būdą. Pasakiau sau, kad eisiu šiuo gydymo keliu iki galo: ir ligos atsitraukimo, ir ligos atsinaujinimo atveju. Gydymo sėkmė priklauso ne tik nuo vaistų ar gydytojo gabumų, bet ir nuo ligonio. Liga pareikalauja ne tik artimųjų pagalbos, slaugos, didesnio jų dėmesio, bet ir paties ligonio pastangų. O pradėti patariu nuo savo minčių. Juk ne veltui sakoma, kad mintys materializuojasi.  Taigi, kasryt prieš veidrodį, kai vyras išeidavo į darbą, kartodavau: „Aš sveika“. Žinau, kad kitos moterys tokius pat žodžius rašo ant popieriaus lapo. Šis kasdieninis ritualas ar, tiksliau, žodžiai turi netgi specialų terminą – afirmacijos ir reiškia teiginius, kuriuos nuolat kartojame tam, kad jie išsipildytų.

Iki ligos nelabai rūpinausi, ką dedu į burną. Pradėjau daugiau dėmesio skirti sveikam maistui, verčiu save netingėti ir jį paruošti, pvz., skanias salotas, išsispausti šviežių sulčių. Žodžiu, ir mitybai skiriu laiko, nevalgau bėgte, paskubomis. Aišku, sveika mityba tiesiogiai su skydliaukės vėžiu nesusijusi, tačiau bendrai sveikatos būklei įtakos tikrai turi.

Yra manančių, kad daug žinoti apie ligą nesveika, netgi žalinga. Mat taip turėsite daug daugiau priežasčių nusivilti, žinosite daugiau neigiamų faktų. Domėjausi savo liga, įsitikinau, kad sergant vėžiu reikia ugdyti save. Juk dažniausiai žmogus bijo to, ko nežino.

Domėjausi ir naudojau relaksacijos technikas. Siūlau paprasčiausią būdą – patogiai įsitaisykite fotelyje, įsijunkite relaksacinę, meditacinę muziką. Užsimerkite ir susitelkite ties kvėpavimu. Kvėpuokite giliai ir lėtai. Įkvėpkite gyvenimo džiaugsmo, gamtos galios, iškvėpkite skausmą, sielvartą, baimę, viską, kas yra bloga.

Kalbėjausi su vyru, draugėmis, mama. Išsikalbėjimas – irgi terapija, ir labai veiksminga.

Kai nepadeda žodžiai arba žmogus nenori ir negali žodžiais išreikšti savo jausmų, labai gerai emocinę įtampą ir įvairias psichologines problemas veikia piešimas. Irgi išbandžiau. Yra net speciali meno terapija sergantiesiems vėžiu. Tačiau galima ir pačiam namie paimti popieriaus lapą, pieštukus, įjungti muziką, ir tegul ranka pati piešia. Tegul piešinys išreiškia jausmus, tegul jie drasko popierių, o ne jūsų sielą.

 

6 diena: vėžys – kaip dovana

Vėžį priimu kaip dovaną, nes, susirgusi šia liga ir nustojusi galvoti apie vaikelį, jo susilaukiau. Gyvenimas mums padovanojo stebuklą. Praėjus porai metų nuo vėžio diagnozės, pajutau, kad laukiuosi, nors jau seniai su vyru apie tai nė nesvajojome. Negaliu apsakyti, kaip jaučiausi – ir džiaugsmas, ir baimė – juk sirgau sunkia liga. Bet viskas baigėsi sėkmingai – dabar Ainis jau pirmokas. Suprantu žmones, kurie sako, kad į nieką neiškeistų savo gyvenimo, sunkumų, kuriuos teko patirti.  Tiesa, dažniausiai taip sako tie, kuriems už visus sunkumus ir negandas gyvenimas atlygina su kaupu. Taip ir mes su vyru į nieką neiškeistume savo kelio į laimę.

Ką norėčiau patarti tiems, kurie tik išgirsta šią diagnozę? Visų pirma, žinoti, kad vėžys nėra mirtina liga. Reikia klausyti medikų ir daryti viską, ką jie pataria. Antra, nesivaržyti ir prašyti artimųjų pagalbos. Domėtis liga ir daryti viską, kad ji atsitrauktų. Trečia, nenustoti džiaugtis gyvenimu – jis tęsiasi net ir sergant. Džiaugtis visada yra kuo. O pasveikę gauname galimybę pradėti naują gyvenimą. Naują – nes liga priverčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą, perkainoti vertybes.