Aldonos dienoraštis

A

Dienoraštis padeda sveikti. Bent jau man, manau, jis padėjo. Tai tarsi psichologo konsultacija, tačiau be patarimų, o tik su galimybe išsikalbėti. Be to, rašydama stengiesi teisingai įvardinti savo jausmus ir mintis, o tai leidžia geriau pažinti save, giliau susitelkti ties kamuojančiomis problemomis.  Rašant tarsi užmiršti apie ligą, nors ir rašai apie ją. Dienoraštis padeda išsilieti: nelieki viena su savo mintimis, gali jomis dalytis, netgi blogomis.

Aš Aldona. Man 49-eri ir tai mano ligos ir sveikimo dienoraštis. Galbūt jis padės kam nors, bent jau tuo, kad esu gyvas pavyzdys, jog vėžys nėra nuosprendis ir pasveikti galima.

Aldonos dienoraštis

1 diena – gyvenimas iki ligos

„Žmogus planuoja, dievas juokiasi“ – išmintinga patarlė, kurios tikrumu teko įsitikinti pačiai. Iki ligos, kaip ir daugelis, turėjau daugybę planų: užbaigti remontą antrajame namo aukšte, aplankyti Didžiojoje Britanijoje gyvenančią dukrą, įveisti sode rožyną ir pan. Tačiau, išgirdus vėžio diagnozę, jie tapo visai nereikšmingi ir pasislinko toli toli, o visos mintys pradėjo suktis vien apie sveikatą, tiksliau sakant, apie ją atimančią ligą.

Tie metai – 2011-ieji – nebuvo lengvi: sunkiai sirgo mano 93-iejų metų tėvelis. Jis po truputį silpo ir mes supratome, kad  jo gyvenimas šioje žemėje baigiasi. Kasdien lankiau jį ligoninėje. Taigi mano dienos darbotvarkė tuomet buvo gana įtempta: rytais gaminau šiltus pusryčius sūnui ir vyrui, po to skubėjau į darbą, po darbo kasdien važiuodavau aplankyti tėvelio į ligoninę, prieš tai užsukdavau maisto ir lauktuvių į parduotuves. Grįžusi namo skubėjau ruošti vakarienę, po to – pietų kitai dienai. Kelis kartus per savaitę aplankydavau mamą, savaitgaliais veždavau ją į jos mylimą sodą, kur auginau jai daržovių. Kelerius metus įkalbinėjau ją atsisakyti daržų: pati ji jau nieko nepajėgė, o man sėti, sodinti ir prižiūrėti du daržus (gyvename nuosavame name, tad prie namo turime kelias lysvės, šiltnamį, uogakrūmių, gėlynų, na, žodžiu,  yra kas veikti) nebuvo lengva. Tačiau mama vis  nesutiko, norėjo, kad ir jos šiltnamis būtų užsodintas ir braškės neapleistos, na, ir kiti sodo kampeliai apeiti.

Per tuos metus labai sulieknėjau. Visą gyvenimą buvai stamboka, o tais metais kažkaip pradėjo kristi svoris. Nieko blogo dėl to neįtariau, nes iš tikrųjų labai įtemptai dirbau, o kartu laikiausi dietos ir daug mažiau nei įprasta valgiau. Per tėvelio laidotuves manęs daugelis iš giminių nė nepažino, nes buvau tokia liekna, kaip po vidurinės mokyklos baigimo.

Po laidotuvių po truputį  ėmiau atgauti jėgas, slūgo ir įtampa, nes nereikėjo kasdien lėkti į ligoninę, o ir mamą  ėmė prižiūrėti anūkas, kuris kartu apsigyveno. Maniau vargai baigėsi, buvau liekna ir dėl to sau patikau. Taigi ateitis  rodės gražiomis spalvomis.

 

2 diena – diagnozė nustatyta

Dirbau didelėje įmonėje, kurioje kartkartėmis lankydavosi mobilios laboratorijos siūlydamos darbo vietoje atlikti informatyvius tyrimus. Tiesa, už juos reikėjo susimokėti. Nesijaučiau blogai, bet, kadangi niekur eiti nereikėjo, nusprendžiau, kad pagaliau reikia pagalvoti ir apie save ir pasitikrinti profilaktiškai – atlikti kraujo tyrimą. Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš laboratorijos: kitame ragelio gale  aiškino, kad veikiausiai netinkamai išsaugotas mano kraujo mėginys, nes tyrimo rezultatai labai keisti, įtartini, neaiškūs, ir pasiūlė jį pakartoti nemokamai. Po dienos paskambino vėl ir pasakė, kad tyrimas nėra geras ir kad reikia nedelsiant kreiptis pas šeimos gydytoją.

Buvo neramu, bet jaučiausi gerai, tad apie tokią ligą kaip vėžys nė negalvojau. Man buvo 44-eri, visą gyvenimą laikiausi sveiko gyvenimo būdo, nerūkiau, nevalgiau druskos, nuolat stiprindavau organizmą vitaminais, sveikai maitinausi. Žodžiu,  kaip rašoma spaudoje, buvau toks žmogus, kurį ligos turėtų aplenkti.

Šeimos gydytoja nieko konkrečiai nepasakė. Ji teapaiškino, kad veikiausiai yra kraujo liga, nes kraujo rodikliai blogi (labai daug leukocitų) ir reikia kreiptis į Kauno klinikas pas hematologą. Žinome, kad eilės į Kauno klinikas didžiulės, bet mane nusiuntė ekstra.

Kraujo tyrimas su leukograma nustatė specifinį leukemijai būdingą kraujo pokytį – jame buvo rasta blastų, t.y. nesubrendusių leukocitinių ląstelių, kurių pas sveiką žmogų neturėtų būti, ir kuriuos ir gadina visą kraują. Kiti kraujo tyrimo nuokrypiai – labai didelė mažakraujystė, mažas trombocitų skaičius. O leukocitų skaičius – itin didelis (blastų sąskaita). Buvo atliktas ir pagrindinis ligą patvirtinantis kaulų čiulpų tyrimas. Tyrimai rodė sunkią vėžio formą – ūminę mieloleukemiją.