Jei norime gyventi, reikia rūpintis sveikata

J

Turbūt galima būtų sakyti, kad esu laimėjusi kovą su liga – po krūties vėžio diagnozės jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Tačiau nemiegu ant laurų, nesu pamiršusi apie savo ligą – net ir po tiek metų nuolat važiuoju į Kauną atlikti būtinų tyrimų ir džiaugiuosi, kai jie yra geri.

Medicinos galimybės prieš 30 metų buvo menkos

Krūties vėžiu susirgau 1986-aisiais, būdama 45-erių. Nedidelį žirnio dydžio sukietėjimą krūtyje aptikau maudydamasi duše. Radinio nesureikšminau, pamaniau, kad gal prieš mėnesines pakito krūtų liaukos, kad praeis savaime. Buvo vasara, atostogas praleidau Palangoje, saulės voniomis besimėgaudama moterų paplūdimyje. Grįžusi pastebėjau, kad per dvi savaites guzelis išaugo iki pupelės dydžio. Tada jau išsigandau ir nieko nelaukdama nuvažiavau į Kauno onkologijos ligoninę.

Biopsija patvirtino, kad darinys piktybinis. Gydytojo kabinete susitvardžiau, neverkiau, o, važiuodama namo, autobuse praplūdau ašaromis.

Gydymą pradėti rekomendavo nedelsiant. Tuoj pat gultis į ligoninę negalėjau, reikėjo perduoti darbus kitam žmogui. Darbo reikalus sutvarkiau greitai, ir birželį jau buvo atlikta operacija. Prieš tai atlaikiau švitinimo kursą, o po operacijos buvo paskirta viena lašelinė „chemijos“, stiprios, „raudonos“. Menu, kad klausiau seselės, ką lašina, o ji atsakė: „Kraujuką“. Tais laikais ligoniams išsamiai nepasakojo nei apie ligą, nei apie gydymą. Iš viso ligoninėje išgulėjau apie mėnesį. Prieš 30 metų medikų galimybės buvo kur kas menkesnės negu dabar: praktiškai nebuvo jokių priemonių šalutiniams poveikiams įveikti, jokios reabilitacijos taip pat niekas nesiūlė. O ir gydymo būdai dabar visai kitokie – tausojantys, ir medikamentų daugybė veiksmingesnių atsirado.

Šešeri metai kančių

Po gydymo jaučiausi siaubingai: buvo pašalinta visa dešinioji krūtis, išpjauti limfmazgiai. Po švitinimo buvo smarkiai nudeginta oda, išopėjusi gerklė. Blogi buvo kraujo parametrai, sutrikusi kepenų veikla – oda buvo intensyviai geltona, pažeistas skrandis. Svėriau vos 47 kg. Kaip išsikapsčiau, nė nesuprantu. Šešerius metus jaučiausi siaubingai. Po to sveikata pradėjo gerėti. Ir gydytojai sakė, kad 5–6 metai yra kritinė riba, po kurios liga arba nurimsta, arba atsinaujina, paūmėja.

Giminės liga

Mano giminėje kone visi mirė nuo vėžio: mama nuo skrandžio vėžio, tiesa, sulaukusi 91-erių, tėvelis nuo plaučių vėžio, sulaukęs 71-erių, brolis praėjusiais metais irgi išėjo Anapilin dėl vėžio, kuris jau buvo apėmęs visus organus. Jam buvo 65-eri.

Namiškiams buvo ne mažiau sunku negu man

Manau, jeigu ne vyras ir dukros, kažin ar ištverčiau šį sunkų gydymą. Vyras leido nedirbti, tad visą dieną galėjau skirti savo sveikatai. Nereikėjo skubėti į darbą, anksti keltis. Gyvename kurorte, Birštone, kuriame ir oras gydo. Pagal galimybes išsipirkdavau procedūras sanatorijoje, aišku tas, kurios man tiko. Tai masažai, mankštos, kai kurios vonios. Mankštą darydavau ir namie. Po operacijos buvo stipriai pažeista ranka. Daug dirbau, kad atkurčiau prarastus rankos judesius. Jai lavinti namuose buvo įrengtos specialios kopėtėlės. Džiaugiuosi, kad ranka atsigavo, nors jėgos ir neturi, bet pavalgyti ir susišukuoti dešine ranka sugebu.

Liga palietė ir pažeidė mane visą, ne tik krūtį. Pašlijo nervai, jautriai reagavau į bet kokį žodį. Namiškiai viską kentėjo: ir mano barnius, ir ašaras. Jaunėlei dukrai tada buvo aštuoneri, vyresnei – aštuoniolika. Vyresnioji kaip tik laikė baigiamuosius egzaminus mokykloje, išlaikė juos puikiai, mokyklą baigė vien penketukais, įstojo į universitetą. Šie dukros pasiekimai įkvėpė nepasiduoti, suteikė stiprybės. Juk kai namuose viskas gerai, daug lengviau sveikti. Neleido palūžti ir mintis, kad mažoji dar neužauginta.

Jokių priekaištų neišgirdau ir iš vyro. Gydytojas jį pasikvietė prieš operaciją ir pasakė, kad teks pašalinti krūtį. Tačiau jis sureagavo sveikai – gyvybė svarbiau. Žinau, kad daug moterų sunkiai išgyvena krūties šalinimo operaciją – juk prarandamas patrauklumas, moteriškumas, ypač tai jautėsi anksčiau. Šiandien apie šias operacijas daug daugiau kalbama, be to, atsirado ir galimybė atkurti krūtį. O anksčiau netekti krūties buvo didelis smūgis moters psichikai. Žmonės apskritai bijojo sergančiųjų vėžiu, tarsi tai būtų kokia baisi užkrečiamoji liga. Nepaprastai gerai, kad šiandien apie onkologines ligas daug kalbama, visuomenė šviečiama, o sergantieji nėra atstumti, pasmerkti ir palikti vieni su savo liga. Smagu, kad šiandiena yra daug alternatyvių pagalbos metodų, maisto papildų sergantiesiems vėžiu, dėl ko galima palaikyti savo sveikatą.

Daug dėmesio skiriu maistui

Jokių maisto papildų nevartoju, tačiau stengiuosi maitintis sveikai: valgyti neriebiai, be cukraus, daugiau vaisių ir daržovių. Mažai geriu kavos, daugiau arbatų, ypač žolelių. Turiu prie namo daržą, šiltnamį, auga vaismedžiai, uogos – serbentai, šilauogės, braškės. Pačios užauginti, be jokios chemijos vaisiai ir daržovės – puikiausias vitaminų ir sveikatos šaltinis.

Kartais išgirstu klausimą: „Kodėl dirbi darže? Ar vis negana, ar dar ko neužtenka?“ Bet man patinka, gera kapstytis žemėje, kodėl turėčiau to atsisakyti!? Nueinu į daržą, sukišu rankas į žemę, užlieja ramybė, mintys praskaidrėja. Padirbu kelias valandas, nueinu iki ežerėlio, išsimaudau, po berželiu pailsiu...

Dalyvauju visur, kur tik kviečia

Neslėpiau savo ligos nuo pat pirmų dienų, nors kreivų žvilgsnių sulaukti teko. Kita vertus, sunkiai galėjau ir paslėpti, nes atrodžiau baisiai. O ir Birštonas – ne didmiestis, jame kone visi apie visus viską žino. Nebijojau garsiai kalbėti apie ligą, manau, kad stiprybės suteikė vyro, šeimos palaikymas. Todėl aktyviai dalyvavau steigiant mūsų miestelyje onkologinėmis ligomis sergančiųjų draugiją.

Manau, kad susirgus labai svarbu nelikti vienam, neužsisklęsti, neužsidaryti tarp keturių sienų. Mano patirtis sako, kad buvimas tarp žmonių padeda. Todėl dalyvauju visur, kur tik kviečia. Ir onkologinių ligonių, ir neįgaliųjų draugijų veikloje, giedu bažnyčios chore ir į įvairius miestelio renginius einu. Svarbu ne tik pasižmonėti, bet ir sužinoti ką nauja. O daina, koncertai, muzika – nuostabi atgaiva sielai.

Judėjimas – tai sveikata

Susitvarkyti su įkyriomis mintimis, neigiamomis emocijomis padėjo ir padeda užimtumas, judėjimas. Raminamųjų stengiausi negerti, jei naktį vargindavo nemiga, dieną daugiau laiko praleisdavau gryname ore, kokią raminamąją vonią sanatorijoje išsipirkdavau. Apskritai kiekvieną dieną valandą dvi skiriu pasivaikščiojimui po Birštoną, turiu savo maršrutą. Be galo gražus mūsų miestelis...

Esu judri, gyva, optimistiška. Bendraamžėms, kurios dejuoja, sakau – pasenot be laiko, skundžiatės, nepaeinat. Raginu judėti, kad ir skauda, vis tiek eiti, nenuleisti rankų.

Patinka keliauti. Nemažai gražių vietų aplankiau Lietuvoje, Europoje. Dukros nuperka keliones arba su jomis kartu važiuoju, leidžiuosi ir į piligrimines.

Kad liga neatsinaujintų, jos negalima užmiršti

Visus tuos 30 metų nuolat tikrinuosi profilaktiškai. Turiu tokią tradiciją – kasmet važiuoju į Kauno onkologinę ligoninę, kur atliekami būtini vėžio tyrimai, taip pat tikrina profilaktiškai skrandį, atliekama plaučių rentgeno nuotrauka, stebimi kaulų parametrai.

Noriu pabrėžti, kad vėžys – tikrai nėra gyvenimo pabaiga. Esu gyvas to pavyzdys. Reikia prisijaukinti ligą, o kartu stengtis dėl savęs, dirbti sveikatos labui, negulėti, nenuleisti rankų. Niekas už Jus nepasveiks, tik Jūs pačios galite padėti sau!