Ką reikia keisti savo gyvenime, jei susergame vėžiu? Dalios istorija

K

Mano liga prasidėjo 2010-aisiais. Kai kam gali atrodyti, kad prieš septynerius metus buvę  įvykiai visai švieži, tačiau jau seniai nelaikau savęs ligone: gyvenu visavertį gyvenimą, o apie ligą prisimenu tik tuomet, kai kas nors klausia patarimo. Savo patirtimi, žiniomis dalinuosi mielai ir visada pabrėžiu, kad  onkologinė liga – nėra gyvenimo pabaiga.

Vėžys – kaip ledkalnio viršūnė

Išgąstis, nerimas, panika, baimė dėl ateities – normali ir natūrali kiekvienos moters reakcija į žinią apie onkologinę ligą. Visą tai patyriau ir aš. Kaip ir kiekviena moteris išgirdusi vėžio diagnozę, daug galvojau, kodėl taip atsitiko, kodėl susirgau. Dabar suprantu, kad darinys krūtyje buvo tik ledkalnio viršūnėlė. Tiesa, rizikos grupei susirgti krūties vėžiu nepriklausiau: šeimoje nebuvo sirgusiųjų šia liga, esu pagimdžiusi tris vaikus, kuriuos maitinau krūtimi, nerūkau ir alkoholiu nepiktnaudžiauju, neturiu viršsvorio, esu fiziškai aktyvi. Todėl manau, kad ligos atsiradimą lėmė stiprūs išgyvenimai, sukrėtimai, stresinės situacijos, kurias teko patirti.

Darinį krūtyje aptikau maudydamasi duše. Buvo 2010-ųjų gruodis. Persmelkė nerimas. Bet iš karto ėmiau save raminti ir įtikinėti, kad nedidelis guzelis praeis savaime. Kokias 3 savaites niekam nieko nesakiau, o pradėjusi jausti rankos tirpimą, supratau, kad užsimerkti ir nematyti ligos nepavyks. Tada ėmiau galvoti su kuo galėčiau pasikalbėti. Su namiškiais nenorėjau, ir kaip vėliau paaiškėjo, ne be reikalo, nes jie dėl mano ligos jaudinosi daugiau, negu aš. Tuo metu dirbau organizacijoje, kurios vadovė sirgo krūties vėžiu. Ji apie savo ligą kalbėjo atvirai, ragino darbuotojas tikrintis, ką jos visos ir darė. Aš į kolektyvą įsiliejau šiek tiek vėliau, vadovės ligos nesureikšminau ir tikrintis nesiskubinau. Apskritai niekada profilaktiškai nesitikrinau.

Kolegė, išgirdusi, kad užčiuopusi darinuką nieko nedarau, išbarė ir liepė nedelsiant kreiptis į gydytoją Joną Tutkų – žinomą onkologinių ligų diagnostikos gydytoją. Poliklinikoje šio gydytojo konsultacijos būčiau turėjusi laukti labai ilgai, todėl sužinojusi, kad jis dirba privačiai, užsiregistravau konsultacijai ten.

Liga „pasirodė“ ne iš karto – prireikė antros biopsijos

Onkologui darinukas krūtyje įtarimų gal ir kėlė, bet man pasakė, kad tai gali būti kalcinatai (kalcio sankaupos), kurie nėra piktybiniai, tačiau kartu pasiūlė išsitirti išsamiau onkologijos ligoninėje. Svarbiausias tyrimas onkologinei ligai patvirtinti yra biopsija. Man šį tyrimą atliko labai patyrusi gydytoja, ir rezultatas buvo geras – darinys nėra piktybinis. Tačiau gydytoja suabejojo tyrimu ir pasiūlė atlikti jį dar kartą. Sutikau. Antros biopsijos rezultatai mane sukrėtė: darinys – piktybinis. Ši diena buvo mano juodžiausias penktadienis, nes per dvi valandas sužinojau dvi baisias žinias: kad sergu vėžiu ir kad operacija nebus tausojanti, teks šalinti krūtį. Tiesa, visą tai priėmiau ramiai, santūriai, be ašarų ir emocijų. Biopsiją dariusi gydytoja rekomendavo ir chirurgą, pas kurį, kaip ji sakė, ir pati kreiptųsi.

Buvo atlikti visi prieš operaciją reikalingi tyrimai, įvertinta, ar nėra metastazių (jų nebuvo), galiausiai paskirta operacijos diena. Vėžys – klastinga liga. Kai ji nustatoma, žmogus dažnais atvejais jaučiasi visiškai sveikas. „Guldote į ligoninę sveiką žmogų, puikiai jaučiuosi“, – sakiau chirurgui.

Pasitikėjau gydytoju, o tai, mano galva, labai svarbu. Supratau, kad pašalinus krūtį, tikimybė, kad bus sunaikintos visos piktybinės ląstelės didesnė, negu išpjaunant vien auglį. Girdėjau, kad tokia praktika dažnesnė Vakaruose, kad ji pasiteisina.

Praėjau visą standartinį krūties vėžio gydymo kelią – operaciją, chemoterapiją, švitinimą. Išgyventi sunkiausias akimirkas padėjo tikėjimas, bandymas galvoti tik apie gerą. Ligoninėje jutau Dievo artumą, paguodą ir stiprybę, kokios niekur kitur nesu jutusi, patyrusi. Žinojau, kad viskas bus gerai. Nebuvo nei ašarų, nei verksmų. Senojo testamento Jobo knygoje parašyta:  „Jei mes gera gauname iš Dievo, kodėl nepriimti pikto!“ Iš tiesų, visi gyvenimo išbandymai pasitarnauja patirčiai ir tobulėjimui –  verčia sustoti, susimąstyti, keistis.

Sunkiau buvo artimiesiems

Turiu 3 vaikus, vyresnioji dukra ir sūnus, kai susirgau, jau buvo savarankiški. Su mumis gyveno tik jaunėlė dukra, kuri tuomet buvo dvyliktokė. Jai ligoninės kėlė baimę, todėl prašė leisti manęs nelankyti. Aišku, kad sutikau, raminau dukrą, sakiau, kad viskas bus gerai ir greitai grįšiu namo. Bet ji vis dėlto atėjo į ligoninę. O išeidama sako: „Ateisiu ryt ir poryt, ir kasdien, kol čia būsi. Su tavimi taip šviesu ir gera, o namie ir močiutė, ir tėvelis tokie susijaudinę ir paniurę“. Tada suvokiau, kad namiškiai dėl mano ligos jaudinasi daugiau negu aš, kad man lengviau, negu jiems.

Nedarbingumo pažymėjimo atsisakiau sąmoningai

Nedarbingumo pažymėjimo neturėjau, visą chemoterapijos gydymo kursą dirbau. Tiesa, pavyko suderėti trumpesnį gydymą: vietoje šešių stiprių chemoterapijų kursų – keturis. Tiesiog pasakiau gydytojai, kad užteks ir keturių. Pamačiusi nustebusias slaugytojos akis, paklausiau: „Ar taip galima derėtis su gydytoja?“. „Ne, bet Jums pavyko“, – atsakė ji. Kodėl taip kategoriškai nusprendžiau, nė pati negaliu atsakyti, protu tai nepaaiškinama, tiesiog elgiausi spontaniškai, intuityviai. Gydymą atlaikiau gerai, tik po paskutinės „chemijos“ jaučiausi prasčiau. Po to sekė gydymas spinduliais: į švitinimo procedūras kasdien, kaip į darbą, vaikščiojau 5 savaites. Jėgoms atgauti, reabilitacijai važiavau į Palangą. Praėjusiais metais vėl atsiguliau į ligoninę: buvo atliktos dvi krūties rekonstrukcinės operacijos.

Kiekvienas pats atranda, kas geriausia jo kūnui

Gydymo metu daug domėjausi, skaičiau ir atsirinkau, kas tiks mano gyvenimo būdui. Supratau, kad labai daug ką gali patys paprasčiausi dalykai: sportas, judėjimas, mityba. Reikia kuo daugiau vaikščioti gryname ore, nes sveikoms ląstelėms reikia deguonies, o vėžinės jo nepakenčia. Pakeičiau mitybą. Visiškai išbraukiau cukrų, nes tai vėžinių ląstelių maistas. Šiandien esu mitybos be gliuteno šalininkė. Visada patariu išbandyti visas įmanomas šiuolaikškas priemones, kad kuo greičiau atsigautume po ligos ir pradėtume gyventi pilnavertį gyvenimą.

Jaučiuosi geriau negu jaunystėje

Iš karto po operacijos prasidėjo pirmasis reabilitacijos etapas, kineziterapeutė pasakojo, kokias mankštas rankai reikia daryti, kaip elgtis, kad jos neskaudėtų, kad jį netintų. Man tai buvo svarbu, nes iš 40-ies pažastyje esančių limfmazgių pašalinti yra 24. Bet kai medikė ėmė vardinti, kad  negalima kelti daugiau kaip 2 kg, važinėti dviračiu, pirmus 2 metus po operacijos skirsti lėktuvu, kratyti rankos, naudoti cheminius valiklius be pirštinių ir t.t., supratau, kad šis „apsaugos paketas“ man visiškai netinka. Praėjus vos mėnesiui po operacijos skridau į pirmą projekto susitikimą į Austriją, ir jokių komplikacijų neįvyko. Tiesa, ranką saugojo speciali kompresinė rankovė. Būdama Palangoje pradėjau važinėti dviračiu, nuolat sportuoju, patinka pilates mankšta. Žodžiu, dariau ir darau viską, kaip ir prieš operaciją, ir jaučiuosi gerai.

Esame ne tik kūnas

Žinojimas, kaip tinkamai elgtis su kūnu, kuo jį pamaitinti, kaip pamankštinti, be abejo,  yra gerai, tačiau esame ne tik kūnas. Kaip minėjau, man padėjo ir padeda tikėjimas, tai yra mano gyvenimo dalis. Dievas nepalieka, jis rūpinasi, jis tikrai yra arti. Meldžiausi prieš operaciją, ir kad jį pavyktų, ir už savo chirurgą. Pamenu, kaip raminau chirurgą, sakydama, kad viskas bus gerai. Gyvenu tikėjimu. Tai ir yra mano stiprybės šaltinis, nes pati, kaip ir visi žmonės, esu silpna, pažeidžiama.

Vėžys nėra gyvenimo pabaiga

Baimės akys didelės, bet manau, kad yra daug sunkesnių ligų, nei vėžys. Šiandien onkologija nėra mirties nuosprendis. Prieš ligą mano  kraujas buvo prastas, širdies veikla šlubavo, buvo ir kitų nemalonių simptomų, kurie neleido jaustis visiškai komfortiškai. Po vėžio gydymo sveikata labai pasitaisė. Todėl norėčiau padrąsinti moteris: vėžys nėra gyvenimo pabaiga. Man labai patinka A. Einšteino žodžiai: „Didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“. Taip, liga sustabdo, priverčia galvoti ir suprasti, kad reikia keistis. O ką reikia keisti savo gyvenime –atsakymas kiekvienam individualus.