Kaip sergantysis gali sau padėti?

K

Svarbiausia – nelikti vienam su savo skaudžiais išgyvenimais, naudotis artimųjų ir draugų parama, leisti sau išgyventi sunkius jausmus, kadangi jie NORMALŪS nenormalioje gyvenimo situacijoje – ligoje. Kreiptis psichologinės pagalbos: individualios; lankyti savitarpio paramos grupes, kur tos pačios „bėdos“ paliesti žmonės bendrauja, dalijasi palaikymu, parama; išmokti relaksacijos pratimų, kurie padeda valdyti nemigą, nerimą, skausmus; sunkiausiu atveju – prašyti raminamųjų vaistų.

Taip pat galėčiau paminėti ir vieno onkopsichologijos pradininko JAV, dr. Carlo Simontono patarimus:

  • Daryti „nieką“ – tiesiog leisti sau būti, kelias ar keliolika minučių ramiai pasėdėti, prigulti (tik neužmigti!), atsipalaiduoti, pasižiūrėti į dangų, gamtą,  leisti mintims tiesiog plaukti, nefiksuojant jų.
  • Sąmoningas kvėpavimas – susikoncentruoti į savo kvėpavimą, „įkvepiu-iškvepiu“, 4-8 kartus įkvėpti ir iškvėpti ir pajusti, kaip dingsta įtampa, prašviesėja galvoje.
  • Pasikliauti savo vidiniu jausmu, kas man yra gerai, o kas negerai; būti daugiau su tais žmonėmis ir tokiose vietose, kur jaučiatės gerai, o vengti tų, kas veikia neigiamai.
  • Dėkingumas – pagalvoti ir pajusti, už ką esate dėkingas šia akimirka (už savo šeimą, už gražų orą, patogų krėslą, už gyvenimą ir t.t.).
  • Džiaugsmas – daryti malonius sau dalykus, pasidaryti sąrašą mėgstamų užsiėmimų (pvz. kavos puodelis, skambutis draugei, ramus pasivaikščiojimas gamtoje, žaidimas su vaikais/anūkais ir t.t. ir pan.) ir kasdien skirti laiko bent vienas šiais veiklai iš sąrašo.