Kiaušidžių vėžys. Kodėl mano liga tokia klastinga?

K

Mano liga – kiaušidžių vėžys. Tai viena klastingiausių vėžio formų, nes dažniausiai nepasireiškia jokiais simptomais. Nejutau jos ir aš. Liga neturi ir veiksmingos diagnoztinės patikros programos, kuri padėtų ligą aptikti anksti. Didžiausia bėda, kad dažniausiai liga nustatoma progresavusi: keturioms iš penkių moterų kiaušidžių vėžys diagnozuojamas III ar IV stadijos. Į šį ketvertuką patekau ir aš.

Kaip ligą atrado?

Iki 45 metų buvau visiškai sveika, o ligoninėje gulėjau tik gimdydama. Jokių priekaištų, kad nesitikrinau profilaktiškai ir nesilankiau pas ginekologą, man būti negalėjo, nes maždaug metus iki ligos diagnozavimo Moterų  konsultacinėje poliklinikoje buvai itin dažna viešnia. Dukra net juokaudavo: „Pas ginekologę eini, kaip pas geriausią draugę“.  Dažnų apsilankymų priežastimi tapo itin gausios, su krešuliais ir skausmingos  mėnesinės. Tuomet man buvo 45-eri, ir negalavimai buvo susieti  su menopauze. Per tuos metus buvo nuolat atliekamos echoskopijos, tačiau cistų ar kitokių darinukų kiaušidėse niekas nematė. Buvo atlikta gimdos abrazija (valymas), o paimti audiniai išsiųsti ištirti. Tačiau ir vėl jokių gimdos ar kaklelio gleivinių pakitimų rasta nebuvo.

Giminės moterų  liga

Esu trečioji iš seserų, kuriai nustatyta ši diagnozė. Dvi sesės dėl šios ligos jau išėjo anapilin. Viena – prieš 22 m., kita – prieš 5 m. Joms taip pat buvo nustatytas III stadijos kiaušidžių vėžys. Pirmoji po ligos diagnozės išgyveno tik 1,5 metų. Kita – 4 m. Man pasisekė, aš su liga draugauju jau 12 metų.

Nedidelė cista kiaušidėse buvo aptikta ir sėkmingai išoperuota mano dukrai. Dabar ji augina du sūnūs. Krūties vėžys nustatytas mano sesės dukrai. Žodžiu, kone visos giminės moterys yra paliestos gerybinių ar piktybinių onkologinių ligų.

Auglį aptiko, kai jis padidėjo iki 12 cm skersmens

Pikto darinio kiaušidėje nematė, kol jis nepadidėjo iki 12 cm skersmens. Tai sužinojau eilinio apsilankymo metu.  Gydytojas echoskopuotojas net sušuko: „Vaje, koks didelis“!. Po to ramino, kad kol kas nėra žinoma, ar jis piktybinis. Anksčiau darinio pamatyti buvo neįmanoma, slėpėsi giliai. Iš karto buvo išrašytas siuntimas operacijai į Klaipėdą. Operacijos metu pašalino visus moteriškus organus ir taukinę, o paimtus audinius, kaip įprasta, išsiuntė tirti. Po trijų savaičių skambinau dėl rezultato. Išgirdusi, kad pokalbis netelefoninis ir reikia atvykti, iš karto supratau, kad liga piktybinė.

Atvykusi į ligoninę sužinojau, kad būtina chemoterapija ir kad ją reikia pradėti kuo skubiau. Atmintyje įstrigo visos lemtingos datos. Auglys aptiktas 2004 spalio 4 d. Operacija atlikta spalio 24 d., o pirmąjį chemoterapijos kursą gavau lapkričio 17 d. Iš viso chemoterapijų buvo 6, kurios kartojosi kas mėnesį.

Kai susergi, rodos, trūksta informacijos apie ligą

Mano chemoterapija – vaistų lašinimas į veną, kuris trukdavo apie 5 val. Po to išleisdavo į namus. Gavusi vaistų, jaučiausi siaubingai. Neseniai buvo gimęs anūkas, galvojau, kad nė nepamatysiu, kaip vaikščios. Pykino nuo visko. Negalėjau nieko imti į burną. Vien nuo minties apie maistą darėsi bloga. Dirgino bet kokio maisto kvapas. Atsimenu, vyras su dukra virtuvėje verda kavą, o aš iš kambario šaukiu, uždarykite visas duris. Per du mėnesius „ištirpo“ kone puse svorio: iš 80 kg, kuriuos turėjau ligos pradžioje, liko 47 kg. Vyras su dukra sakydavo, kad ne nuo ligos, o iš bado mirsiu. Gydymo metu buvau nervinga, ne vietoje padėtas daiktas galėjo išvesti iš kantrybės. Sakoma, kad nervai pašlija dėl B grupės vitaminų trūkumo, o papildomai jų vartoti sergantiesiems onkologinėmis ligomis nerekomenduojama.

Apie tai, kad yra pagalbinių priemonių, kurios padeda susidoroti su pykinimu, kitais negiamais padariniais, sužinojau iš ligonės,su kuria gulėjome vienoje palatoje. Gyvenimas prašviesėjo. Pradėjo augti svoris, pamažu sugrįžo ir jėgos.

Kad sveikatą galima sustiprinti reabilitacijos sanatorijoje, irgi nieko nežinojau. O kai sužinojau, jau buvo „šaukštai po pietų“.

Po gydymo tvarkingai tikrinausi profilaktiškai: iš pradžių kas tris mėnesius, pusmetį, vėliau kasmet. Po dešimties metų vėl tenka tikrintis kiekvienais metais. „Onkologinės ligos senaties neturi“, - taip į mano klausimą dėl padažnėjusių patikrų atsakė gydytoja.

Ligą slėpiau

Pradžioje apie mano ligą žinojo tik vyras ir dukra. Giminę turi plačią, bet broliams ir seserims nieko nesakiau. Per šv.Kalėdas buvau perpus sulysusi, išbalusi, bet visiems pasakojau, kad apsinuodijau. Buvo tarsi gėda prisipažinti, kad sergu. Dabar tokių kvailų minčių neturiu. Apie ligą galiu kalbėti su visais. Turiu pilną spintelę įvairios informacijos, netradicinius ir tradicinius gydymo būdus. Mielai tuo dalinuosi.

Žinau apie ligą daug, žinau ir ko paprašysi šeimos gydytojos: kokių siuntimų, tyrimų. Susigaudyti, sekti naujienas padeda dalyvavimas Šilutės r. sergančiųjų onkologinėmis ligomis moterų draugijoje „Viva Femina“. Nuolat važiuojame į įvairias konferencijas, bendraujame su likimo draugėmis  iš Kauno, Alytaus, Šiaulių, Vilniaus ir kt.

Trputį apsipalaidavau

Daugiausia dėmesio po gydymo skyriau mitybai. Manau, kad vėžiniai procesai organizme su tuo susiję. Tiesa, pastaruoju metu atsipalaidavau ir ne taip atidžiai renkuosi, ką dėti į burną. Išbandžiau ir alternatyviuosius gydymo metodus. Kaip pagalbines preimones vartojau ryklio kremzlių papildų, žuvų taukų. Beje, šių papildų geriu ir dabar. Manau, šiandien svarbiausias uždavinys – kad imuninė sistema būtų stipri, nes tik tokia imuninė sistema gali užkirsti kelią piktoms ligoms.

Apskritai galvoju, kad vaistų nuo onkologinių ligų nėra. Ji pakerta turitingus ir bvargšus, žinomumus visuomenėje ir niekam nežinomus žmones. Kiekvienam savo. Pažįstu paprastą moterį, kuri po onkologinės diagnozės gyvena jau 26-ius metus. Todėl gink Dieve nenoriu sakyti, kad susirgus reikia nuleisti rankas, nes vis tiek niekas nepadės. Jokiu būdu. Priešingai, būtina daryti viską, ką tik kiekvienas gali, kreiptis visur, ieškoti pagalbos, klausti patarimų. Nieko nedarant tikrai nepasveiksi. Esu įsitikinusi, jeigu pagalbos reikia, ją visada galima rasti.

Esu nepataisoma optimistė

Be abejo, išgirdus diagnozę, optimizmas išgaravo. Pirmoji su baisia žinia  tėjusią iš ligoninės pasitiko dukra, kuriai tuomet buvo 16 m. Verkėme kokią valandą. Grįžo iš darbo vyras. Vėl verkėme. Galiausiai vyras neištvėrė ir  pasakė: „Gana. Viską darysime ir pasveiksi. O gal apskritai tyrimus supainiojo ir nieko tau nėra“. Taip neretai ramina ir dabar, kai suskaudus kojai ar pilvui, pirmiausia pagalvoju, ar liga nesugrįžo. „Tau gi nebuvo vėžio, gydytojai sklydo“, - tikina jis kartu su dukra. Tačiau profilaktiškai tikrintis skubina. Apsilankau pas medikus,  sitikinu, kad tam kartui esu sveika, ir vėl džiaugiuosi gyvenimu. Be abejo, būna visko: ir nuovargio, ir liūdesio, ir gailesčio sau akimirkų. Kartais reikia ir paverkti. Bet išaušta rytas, ir dienos rūpesčiai nustumia visas negandas. Išeinu į darbą ir viską užmirštu, o ir apskritai ilgai liūdėti nemoku, tiesiog, nėra kada.

Galbūt man lengva būti optimiste, nes turiu puikius vaikus, anūkus, vyrą. Apskritai su visais sutariu. Ryšys su dukra labai artimas, gilus. Šiuo metu ji kartu su vyru ir savo jaunesniuoju sūnumi gyvena ir dirba Norvegijoje. Bet tai netrukdo mums kalbėti kelis kartus per dieną. Jeigu netyčia neatsiliepiu telefonu, iš karto puola ieškoti. Pirmiausia skambina tėvui, jei jis nežino, kur tuo metu esu, tada mano seserims ir taip kol suranda. Geri santykiai ir su žentu, marčia, anyta. Daug ką tai stebina. Klausia, kaip pavyksta? Nežinau, galbūt todėl, kad niekada nebaudžiau, mokinau dalytis, užjausti vienas kitą. Gyvenome sunkiai, visokių akimirkų buvo, ir jeigu namuose būdavo 3 dešrelės, pirmas atėjęs nesuvalgydavo visų, padalydavo į 4 dalis.

Draugai ir pažįstami vadina kompanijos siela. Iš tikrųjų, mėgstu organizuoti, su visais randu bendrą kalbą. Jeigu planuojamas „Viva Femina“ draugijos susibūrimas ir negaliu jame dalyvauti,  moterys sako, kad renginys nebus įdomus. Nemanau, kad be manęs renginiai tampa prastesni. Manyčiau, toks įspūdis susidaro dėl to, kad renginių, kelionių metu turime laiko pabendrauti su seniai ar neseniai matytais draugais, pažįstamais, ir būtent šio bendravimo stoka ir nuliūdina.

Gyventi – vadinasi būti reikalinga

Būti reikalinga suprantu, kaip galimybę suprasti, išgirsti, padėti, pasirūpinti. Neturėdama kuo rūpintis, nežinočiau, kur save  realizuoti. Auginu anūką. Jis nenorėjo važiuoti į Norvegiją su mama ir tėčiu, gyvena su manimi ir seneliu. Šiemet pradėjo eiti į pirmą klasę. Myliu, lepinu visus anūkus, jų turiu keturis, ir jie atsako tuo pačiu.

Gyvenimiški lūkesčiai paprasti – sulaukti anūkų vestuvių, turėti sveikatos ir galimybių pasirūpinti savimi, artimaisiais.

Gyvenimas Žemėje nėra begalinis

Sergantiems noriu palinkėti stiprybės. Žinau, kad paguodos žodžiai nelabai ramina, ypač pačioje ligos pradžioje. Patarti visada lengva. Padaryti labai sunku. Bet niekas už mus to nepadarys. Linkiu nepalūžti. Blogas mintis reikia vyti. Galvoti apie tai, kaip tuos likusius metus nugyventi gražiai, be barnių, neapykantos, įžeidinėjimų, pavydo. Neverta pykti ant kitų už tai, kad jie sveiki. Nereikia eikvoti savo sveikatos, energijos neigiamoms emocijoms. Linkiu susirasti veiklos, malonių užsiėmimų. Pvz., sudalyvauti bėgimo maratone už sergančiuosius onkologinėmis ligomis. Praėjusiais metais kartu su drauge bėgome 3 km, aišku protarpiais paeidamos. Įdomių dalykų daug, tereikia apsidairyti.