Kiekviena uždelsta diena – metais trumpesnis gyvenimas

K

Liga visada ateina ne laiku. Mane ji užklupo, kai dalijome verslą, buvome įklimpę į skolas, kai reikėjo daug dirbti, o sirgi nebuvo kada. Bet, juk bėda viena nevaikšto. Jai nenurodysi dienos, kada ateiti, nepasakysi: „Palauk, dabar išspręsiu darbo problemas, ateik vėliau“. Taigi teko ir su liga kovoti, ir verslą gaivinti. Nuo to laiko prabėgo jau 20 metų.

Informacijos vakuumas

Prisimindama 1996-uosius ir savo ligos istoriją, negaliu nepasakyti, kad tais laikais viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje informacijos apie onkologines ligas visiškai nebuvo, o garsiai kalbėti apie krūties vėžį buvo nepadoru. Tada moteriai lengviau buvo prisipažinti sergant bet kurio kito organo vėžiu, tik ne krūties. Tai dabar moterys drąsios, atvirai kalba apie krūties vėžį, o anuomet ši liga buvo tabu, o ja sirgti - gėda. Absurdas, bet taip buvo. Tada moterys nežinojo ir kaip atlikti krūtų savityrą, neveikė krūties vėžio profilaktikos programa. Tad ir mano ligą nustatė atsitiktinai, kai pas gydytoją pradėjau vaikščioti dėl kitų sveikatos bėdų – gausių ir skausmingų mėnesinių.

Kartą, apžiūrėdama mane, ginekologė nusprendė patikrinti ir krūtis. Mano nuostabai, ji užčiuopė darinuką. Tolesniems tyrimams (echoskopijai) gavau siuntimą į Biržų ligoninę. Ligoninėje medikai diagnozės neįgarsino, tepasakė, kad reikia tirtis toliau ir būtina važiuoti į Vilnių. Tai buvo 1996 m. lapkritis. Kaip tik tuomet vyko verslo, į kurį buvo investuoti ne tik šeimos, bet ir giminės pinigai, dalybos. Negalėjau visko palikti ir išvažiuoti, reikėjo bent dalį problemų išspręsti. Kitaip, viskas būtų žlugę. Todėl ir vietos kelionei į Vilnių tada mano planuose neatsirado. Taip, atidėliodama vizitą pas onkologus, tempiau laiką. Kai išsiruošiau, buvo jau 1997-ųjų birželis.

Pasiūlė namo negrįžti

Vilniaus onkologinėje ligoninėje kartu su kitomis moterimis keliavome nuo vieno kabineto prie kito, kur mums atlikdavo vis kitokius tyrimus. Tiesa po kiekvieno tyrimo dalis moterų „nubyrėdavo“ – buvo išleidžiamos į namus. O mane vis tyrė ir tyrė. Galiausiai buvo atlikta biopsija, sušauktas gydytojų konsiliumas, po kurio medikai pasakė, kad grįžti namo neverta, kad reikia tuoj pat gultis į ligoninę. Priežastis buvo nenuginčijama - įtartas I pereinantis į II stadiją krūties vėžys.

Į Vilnių važiavau visai nepasiruošusi gulti į ligoninę: jokių būtinų daiktų, higienos priemonių neturėjau. Teko viską pirkti vietos turgelyje. Buvo birželio 13-oji. Tą pačią dieną gavau ir pirmąją spindulių dozę. Man tuomet buvo 47-eri.

Sunku buvo ir fiziškai, ir morališkai, ir finansiškai

Visą gydymą manęs nepaliko, slėgė mintys apie verslą. Turėjome krūvą skolų, kurias reikėjo grąžinti, o tam reikėjo dirbti. Vyras labai stengėsi, bet vienas visko aprėpti negalėjo. Nesulaukiau paramos, užuojautos ir iš bendradarbių, su kuriomis prekybos verslą ir dalijome. Jos ne tik nepadėjo, bet ir pasinaudojo mano silpnumu, bloga savijauta, tuo, kad dažnai tekdavo važiuoti į Vilnių. Kai pasakiau, kad sergu, nedavė nei daiktų susirinkti. Buvau atstumta, iš darbo išmesta. Problemų atsirado ir šeimoje, šlijo santykiai. Buvo šmėstelėjusi mintis ir apie savižudybę, bet greitai atsitokėjau – stipriai laikė šeima, vaikai, kurie tuomet buvo moksleiviai.

Manau, kad sunku buvo ne tiek dėl pačios ligos, kiek dėl informacijos stokos. Guli palatoje ir nieko nežinai: kas operuos, kokia bus operacija, kas bus po operacijos, nei apie jokias sveikatos palaikymo priemones. Tsad bijojau vikso. Jau nekalbant, apie šalutinius gydymo požymius, baimę netekti plaukų, svorio...Pamenu tylą palatoje, kurioje buvome penkios. Nė viena nieko apie save nepasakojo, tik prašė gydytojo nedarbingumo lapelyje vietoje diagnozės „krūties vėžys“ rašyti „bendro pobūdžio liga“. Nebuvo pas ką pasiklausti, su kuo pasidalyti rūpesčiais, mintimis, nuotaikomis. Išeini į koridorių ir vaikštai vienas su savo mintimis, kaip beprotnamyje, todėl ir minčių visokių buvo. Nežinau, kaip viskas baigtųsi, jei ne viena ligonė iš Klaipėdos, kuri buvo šnekesnė ir viską papasakojo, paragino nueiti susipažinti su operuojančiu chirurgu, jam užduoti visus rūpimus klausimus.

Besigydydama dirbau

Po spindulinio gydymo buvo paskirta operacija. Ją atliko liepos 4 d. Nors stadija ir nebuvo labai didelė, bet, matyt, liga buvo agresyvi, nes krūtį teko pašalinti, išpjauti limfmazgius. Randas pažastyje likęs gilus, negražus. Po operacijos gavau kelialapį į sanatoriją Šventojoje. Ten išlavinau dešinę ranką, kad galėčiau rašyti, valgyti, apsirengti. Aišku, ji silpnesnė, ją reikia saugoti. Nieko sunkaus dešine ranka nekeliu, net spaudimo neleidžiu matuoti ar kraujo tyrimo iš jos imti.

Liga atsijojo draugus: kas tikri, kas - prisiplakėliai. Dėkinga visiems, kas padėjo, o labiausiai šeimai. Nieko nuo jos neslėpiau. Gyvename Biržuose, iki Vilniaus kelias nėra artimas, todėl visų primygtinai prašiau į ligoninę nevažinėti, pinigų, kurių tuomet labai trūko, nemėtyti. Nepaklausė. Vos atsibudusi po narkozės pamačiau sūnų. Pagalvojau – vaidenasi. Bet jis užkalbino, supratau, kad nesapnuoju, kad esu gyva, kad reikia stengtis sveikti.

Po operacijos laukė 8 chemoterapijos kursai, 24 spindulinės terapijos seansai. Ir visą laiką, kai negulėjau ligoninėje, dirbau. Nuvažiuodavau į Vilnių, suleisdavo vaistų, grįždavau namo ir už darbų. Ir pykino, ir vemdavau, bet vis tiek dirbau, nes reikėjo stotis ant kojų, kitaip verslas būtų žlugęs, juk versle „palauk“ nebūna. Reikėjo arba daug dirbti, arba uždaryti. Uždaryti negalėjome, nes jokių kitų pajamų, kad išgyventume, neturėjome. Be abejo, buvo sunkių dienų, tačiau jos praeidavo ir kitą rytą gyvenimas pagerėdavo. Nuo gydymo plaukai nenuslinko, bet iškrito visi dantys. Jau 20 metų, kai nešioju dantų protezus. Gaila, kad tuomet niekas nepasakė, kad yra įvairių pagalbinių priemonių (pavyzdžiui, specialių maisto papildų) kurias galima pavartoti. Esu nusistačiusi prieš visus mokslo nepagrįstus metodus. Todėl jokių žolelių, rupūžių ar musmirių užpilų negėriau, nors draugės ir buvo pririnkusios.

Taigi išbandymą ir aš, ir šeima, atlaikėme, viskas pavyko: ir liga atsitraukė, ir verslą išsaugojome. Beje, šį versliuką turime ir dabar.

Nesijaučiu praradusi moteriškumą

Po krūties operacijos gausios mėnesinės neišnyko, dėl to buvo kalbama apie gimdos šalinimą. Operacija turėjo vykti per šv. Kalėdas. Labai nenorėjau šventę sutikti ligoninėje. Pasitariau su ginekologe, kuri patikino, kad per šventes budės ir, esant reikalui, visada mane priims. Ačiū Dievui nieko blogo nenutiko, o sausio 2 d. ji man atliko gimdos valymą. Su lyg šia procedūra baigėsi ir mėnesinės. Džiaugiuosi, kad išvengiau gimdos šalinimo operacijos.

Kai gresia pavojus gyvybei, moteriškumas neatrodo toks svarbus. Jeigu taip negalvočiau ir neleisčiau pašalinti krūties, šių 20-ies metų nenugyvenčiau. Be abejo, noriu atrodyti gražiai, patraukliai, padeda krūties protezai, specialios liemenėles. Tiesa, jos nėra labai patogios, ypač kai krūtinė didelė. Praėjusiais metais teko bendrauti su krūtų protezus gaminančia įmone, išsakiau jiems savo pastabas, kur ir ką reikia tobulinti, tačiau nelabai tikiu, kad į mano pastebėjimus bus atsižvelgta.

Visos seserys paženklintos onkologinės ligos

Praėjus 1,5 metų nuo mano ligos pradžios, akiduobės vėžiu susirgo jaunesnioji sesuo. Ji pragyveno tik 4 mėnesius. Tai smarkiai sukrėtė mane ir paskatino dar labiau rūpintis savo sveikata. Manau, sesuo per mažai kovojo, greitai nuleido rankas. Gal todėl liga ją ir pasiglemžė.

Kitom dviem vyresnėms seserims irgi diagnozuota onkologija: vienai - krūties vėžys, kitai – gimdos. Stengiuosi jas palaikyti – primenu, kokiais žodžiais ragino nepasiduoti mane, dabar tą patį sakau joms. Neramu dėl dukros, kad ji nepaveldėtų polinkio sirgti. Planuoju atlikti genetinį tyrimą, kad būtų aišku, ar turiu tų mutavusių genų.

Klubo veiklai vadovauju dešimtmetį

Sergančiųjų onkologinėmis ligomis klubas „Stenkimės nugalėti ligas“ Biržuose yra vienas pirmųjų šalyje, jis įsteigtas 1998-aisiais. Taigi 2018 m. švęsime klubo 20-metį. Menu, kaip sunku buvo man, kaip truko informacijos, todėl visada stengiuosi padėti kitiems. Anksčiau moteris net nežinojo, kaip nuvažiuoti į Vilniaus ligoninę, kaip užsiregistruoti. Dabar, aišku, daug paprasčiau, bet klausimų vis tiek kyla, ir gyvas pokalbis su panašaus likimo žmogumi dažnai padeda labiau už internete surastą informaciją.

Anksčiau buvau labiau veikli, dabar šiek tiek išsisėmiau. Ateina naujų narių, bet vadovauti nesiima. Kiekvienai idėjai įgyvendinti reikia lėšų, reikia rašyti projektus. Stambesnių projektų laimėti nesiseka. To priežastis - projektas nepalieka išliekamosios vertės. O kokia gali būti išliekamoji vertė renginių, kurie skirti sergantiesiems onkologinėmis ligomis? Kad daugiau moterų pasitikrina sveikata dėl vėžio laiku? Kad turi daugiau žinių ir galbūt tai lemia geresnį ir kokybiškesnį jų gyvenimą? Ir kaip tą vertę apskaičiuosi?

Sunkiai sekasi bendrauti su vietos valdininkais, jie nenori gilintis į mūsų bėdas ir nors šiek tiek padėti. Šiemet prašėme skirti lengvatinį transportą – negavome. O juk esame moterys, kurios yra pažeistos sunkios ligos, kurioms pavyko išsikapanoti ir sutramdyti fiziškai ir morališkai sekinančią ligą, kurios nori dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nori būti reikalingos, naudingos, gyventi visavertį gyvenimą.

Mūsų klubas daug dėmesio skiria žinių apie krūties vėžio sklaidai, ypač tarp moksleivių. Bendraujame ne tik su vyresnių klausių mokiniais, bet ir su pradinukais. Pradinukams pasakojame apie ligą, apie tai, kaip elgtis, jei serga mamą. Vyresnių klasių moksleiviams diegiame profilaktikos svarbą. Juk geriausias vaistas - prevencija. Stengiamės kuo daugiau kalbėti, kad sergančiosioms nereikėtų slėpti ligos, kad būtų kuo daugiau informacijos, kur kreiptis, ką daryti, jeigu tokia liga pasibeldžia.

Žinau, kaip sunku įkalbėti moteris tirtis, juo labiau važiuoti į kitą miestą. Todėl jau 15 metų organizuojame autobusą, kuris nuveža jas į Vilnių. Stengiamės, kad kuo daugiau išsitirtų moterų iš kaimiškų vietovių. Šiemet į tokį reidą važiavo 35 moterys ir net trims iš jų buvo įtartas navikas. Tiesa, vėliau dviem įtarimas nepasitvirtino.

 

Gyvenu šia diena

Tolimų planų nekuriu, gyvenu šia diena. Patinka keliauti. Keliaujame visur, kur tik leidžia pajamos, dažniausiai kartu su klubo nariais. Šiemet buvome Lenkijoje – aplankėme Gdanską, Sopotą, Lipską, taip pat organizavome 2 dienų išvyka Panemunės pilims apžiūrėti. Kone kasmet važiuojame į Jūrmalą, vykome į Rygą minėti latvių nepriklausomybės dieną. Į ekskursijas kviečiame ne vien klubo žmones, visus, kurie tik nori, kad būtų kuo daugiau vietų užpildyta. Spalį visada dalyvaujame krūties vėžio dienų minėjime, taip pat įvairiose akcijose – bėgome maratoną, dalyvavome mezgimo konkurse, sodinome gėles ir t.t. Šiemet organizavome smagią kelionę alaus keliu, aplankėme alaus daryklos muziejų, susipažinome su lietuviškomis tradicijomis, šokiais, o galiausiai vykome į ekologišką ūkį, kuriame karves melžia robotai. Šiaulių moterų krūtų patologijų asociacijos kvietimu aplankėme Naisius. Draugaujame ir su kitų miestų klubais, kasmet susitinkame ir lankome dar nepažintus Lietuvos kampelius.

Kaip rasti būdą nepalūžti?

Kokia stipri moterys bebūtų, nereikėtų visos ligos naštos užsikrauti tik sau, stengtis viską įveikti tik pačiai. Leiskite sau padėti. Neužsidarykite, nesėdėkite namuose. Tik sužinojusios diagnozę – visu greičiu skubėkite pas gydytojus, nes kiekviena uždelsta diena gali kainuoti metus gyvenimo.