Laiku diagnozuotas vėžys gyvybės neatima

L

Tai svarbiausia žinia, kurią visiems noriu pranešti. Gyvas to pavyzdys esu pats. Prostatos vėžiu susirgau būdamas 58-erių. Dabar man 71-eri, ir tai reiškia, kad 13 metų gyvenu po vėžio diagnozės ir tikiu, kad jei ir iškeliausiu Anapilin, tai tik dėl kitos ligos, bet ne dėl prostatos vėžio.

Šiandien vyrai turi visas galimybes nemirti nuo prostatos vėžio

2003-aisiais, kai teko išgirsti vėžio diagnozę, mūsų šalyje dar neveikė valstybės finansuojama Priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa (toliau - Programa). Tada reikėjo pačiam viskuo rūpintis. Ir nors kalbu ne apie senus laikus – tik 13 m. atgal – bet anuomet nei gydytojai, nei žiniasklaida, nei televizija praktiškai visai nekalbėjo ne tik apie prostatos vėžį, bet apskritai apie daugumą onkologinių susirgimų. Todėl perskaitęs vienos farmacijos kompanijos skelbimą laikraštyje, kviečiantį nemokamai pasitikrinti dėl prostatos vėžio, nė nedvejodamas nusprendžiau šia galimybę pasinaudoti.

Jokių šlapinimosi ar kitų simptomų nejaučiau. Beje, būtent šios lokalizacijos vėžys ir yra klastingas tuo, kad iš pradžių vystosi nebyliai, tyliai atlieka savo „juodą darbą“. Kai atsiranda simptomų, leidžiančių suprasti, kad yra kažkas negero, liga dažniausiai jau būna toli „nuėjusi“. Tačiau dažnas vyras ir jausdamas simptomus – šlapinimo ar lytinės funkcijos sutrikimus – vis tiek neina pas gydytoją urologą, o šiuos negalavimus „nurašo“ amžiui, neva tai yra normali situacija vyresniems vyrams, arba peršalimui ar nuovargiui. Žodžiu, randama įvairių pasiteisinimų, kad tik neiti pas specialistą.

Kaip minėjau, pats jokių simptomų nejaučiau, bet pasitikrinti nusprendžiau, nors ir nesu iš tų žmonių, kurie skrupulingai save prižiūri, nerimauja dėl kiekvieno sveikatos negalavimo ir nuolat profilaktiškai tikrinasi. Nuėjau, nes turėjau karčios patirties: mano tėvas mirė nuo prostatos vėžio. Anuo laiku (1965 m.) dar nebuvo veiksmingo gydymo ir teko matyti jo kančią, skausmą, prastą gyvenimo kokybę. Tėvas po vėžio diagnozės išgyveno tik 4-erius metus ir mirė tesulaukęs 64-erių. Veikiausiai kažkur pasąmonėje kirbėjo mintis, kad galiu susirgti ir aš, todėl minimaliai domėjausi šia liga, skaičiau, kad ligą galima paveldėti. Ir iš tikrųjų, moksliniai tyrimai rodo, kad apie 20-25 proc. atvejų ši vėžio rūšis yra genetiškai perduodama.

PSA leistiną normą viršijo nedaug

Atlikęs PSA (prostatos specifinio antigeno) testą sužinojau, kad rezultatas nėra geras, kad PSA, nors ir nedaug, bet viršija normą. Mano amžiaus grupei PSA norma yra iki 3 mg/l, o tyrimas rodė 5 mgl/l. Taigi skaičius nebuvo gąsdinantis. Tyrimo rezultatą nunešiau šeimos gydytojai, kurį iš karto išrašė siuntimą tirtis toliau.

Buvo atliktas digitalinis-rektalinis tyrimas, kurio vyrai kažkodėl labai bijo, tačiau jis yra informatyvus geram urologui prieš atliekant prostatos biopsiją. Galiausiai nustatytas II stadijos prostatos vėžys. Gydymo pasirinkimo anuomet irgi nebuvo: hormonų terapija netiko, šiam gydymui buvau per jaunas, beliko tik radikali operacija – prostatos šalinimas. Operacija pavyko puikiai, ligi šiol kasmet atlieku PSA testą ir jo rezultatas yra 0,003 mg/l.

Mano atveju diagnozė prieš operaciją ir po sutapo. Tačiau būna atvejų, kai gydytojai iki operacijos įtaria vieną, o operacijos metu nustato kitą ligos stadiją. Šiandien, gindamas sergančiųjų interesus, norėčiau, kad diagnozavimas būtų dar tikslesnis. Juk kiekviena stadija turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Kodėl pacientui ir gydytojui tai svarbu žinoti? Todėl, kad tai leidžia geriau įvertinti perspektyvą. Gydytojai per mažai kalba su pacientais, nors pacientai to nori ir kantriai laukia iki šiol. Ligoniui iškyla daug klausimų. Kodėl paskirtas būtent šis gydymas? Kodėl netinka  toks pats gydymas, kos paskirtas ir palatos kaimynui? Kodėl esant III stadijos prostatos vėžiui rekomenduojama šalinti visą prostatą? Kaip jausiuos po operacijos?

Didžiausia baimė – šlapinimosi sutrikimai ir lytinis nepajėgumas

Labiausiai bijoma 2 pagrindinių ir vis dar dažnų komplikacijų: šlapinimosi sutrikimų ir lytinio pajėgumo praradimo. Vyrai tiek bijo šių komplikacijų, kad vien dėl jų gali net visai nesikreipti į gydytojus, o pasirinkti trumpą kelią – nesioperuoti ir mirti. Mano pasirinkimas buvo kitoks – aš pasirinkau radikalią operaciją ir dėl to nesigailiu. O galimas komplikacijas, pasitarus su specialistais, galima įveikti.

Šlapimo nelaikymas, kuris išlieka po operacijos, gali ir smarkiai sutrikdyti žmogaus gyvenimą. Kiek žmonių dėl to atsisako mėgstamos veiklos, neina į teatrą, susitikimus, meta darbą ir pan.? Kovoju dėl to, kad būtų kompensuojama bent dalis šlapimo nelaikymo sugeriančių priemonių, įklotų. Juk neretai šlapimo nelaikymas yra techninė chirurgų klaida. Suprantu, kad žmogaus galimybės ribotos, ir chirurgas kartais kitaip negali atlikti operacijos, kad neužkliudytų, nepažeistų šalia esančių organų ar nervų. Tačiau ligoniai dėl to nekalti, o ir pasaulis nestovi vietoje –yra robotinė chirurgija, kurią pasitelkus komplikacijų dėl prostatos operacijų būna 20-30 proc. mažiau. Kodėl jos nėra Lietuvoje? Manau, ne vien dėl pinigų stygiaus, bet ir konkurencijos baimės, nenoro mokytis.

Vyrams, kurie bijo komplikacijų, noriu pasakyti, kad šlapimo nelaikymas sudaro ne 20 proc., ką dažnai įvardija gydytojai, o tik apie 5 proc. atvejų. Tokia yra klinikinė pasaulinė ir europinė statistika. Taigi nereikia vyrų gąsdinti! O jeigu ir mūsų šalyje būtų vykdoma tinkama apskaita, galbūt šis skaičius būtų dar mažesnis.

Ligą priėmiau pozityviai

Esu optimistas, kuriam stiklinė pusiau pilna, o ne pusiau tuščia. Diagnozę irgi sutikau ramiai. Neleidau nei sau, nei juo labiau artimiesiems pasiduoti neigiamoms emocijoms. Matydamas žmonos, dukros reakcijas, supratau, kad joms yra sunkiau negu man. Gyvenime visada padėdavo humoras. Su humoru kalbėjau ir apie ligą. „Nepergyvenkit, dar turėsite ilgą laiką pakęsti mano „avinišką“ charakterį“, - sakiau dukrai ir žmonai. Labai dėkingas esu savo artimiesiems, nes pooperacinis laikotarpis, atsigavimas po ligos nebuvo lengvas ir jų rūpestis, meilė ir pagalba padėjo sėkmingai sveikti.

Šiandien gyvenu visavertį gyvenimą. Po vėžio gydymo nepakito ir mano gyvenimo būdas: netapau nei vegetaru, nei abstinentu. Kai noriu, valgau lašinius, saikingai vartoju alkoholio, kiekvienais metais apie 2-3 savaites praleidžiu pajūryje saulėje, nevengiu pirties malonumų. Taigi šiuo požiūriu nesu pavyzdys. Užtat pavyzdingai kiekvienais metais atlieku PSA testą.

Programa labai reikalinga

Pasisaukau tik už prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą. Dešimt metų vadovavau Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijai (toliau - Draugija) ir nuolat kovojau už šią Programą. Mūsų valdžia, net ir medikai priešinosi jai. Mat PSA testas – nėra pakankamai specifinis prostatos vėžiui. Tai reiškia, kad PSA gali padidėti ir nesergant vėžiu, ir, priešingai, sergant vėžiu, gali būti normos ribose. Tačiau tai vienintelis tyrimas, kuris padeda anksti įtarti ir atlikus kitus diagnostinius veiksmus leidžia nustatyti vėžį ir kito būdo kol kas nėra. Pagrindinis argumentas, kuriuo vadovavausi gindamas Programą, kad prostatos vėžys Lietuvoje – tai liga Nr.1 tarp visų onkologinių ligų, kuriomis serga vyrai, ir sudaro 33 proc. vyrų vėžinių susirgimų. Kitas svarbus skaičius ir vėl pirmoji vieta, kad prostatos vėžys sudaro 17 proc. visų lokacijų vėžio atvejų bendrai tarp vyrų ir moterų. Įvertinus šios ligos mastą mūsų šalyje yra objektyvus pagrindas reikalauti ir atitinkamo dėmesio jai pradedant nuo sveikatos politikų, sveikatos sistemos valdininkų, onkologijos mokslo darbuotojų ir gydytojų, bei žiniasklaidos ir visuomenės.

Manau, jeigu tokia Programa būtų, kai man buvo 50 m. ir tyrimą atlikčiau 50-ies, o ne 58-erių,  nereikėtų šalinti visos prostatos ir gydymas būtų daug lengvesnis. Todėl labai kviečiu vyrus pasinaudoti šią Programą, atlikti PSA testą laiku ir kasmet jį kartoti.

Greičiau atsigauti po ligos padėjo darbas

Netrukus po gydymo pradėjau vadovauti Draugijai. Kai esi užsiėmęs kitų žmonių problemomis, į jas įsigilinęs, nėra kada įsileisti blogų minčių. Mano pirmtakas – Jonas Smilgevičius, kuriam jau virš 90 metų ir kuris jau du dešimtmečius sėkmingai gyvena su prostatos vėžiu, įkūrė šią organizaciją vienu tikslu – „pramušti“ kompensuojamąjį gydymą hormonais. Perėmus valdymą mūsų tikslai prasiplėtė, į sergančiųjų problemas pažvelgėme kompleksiškai. Dėjome pastangas, kad gerėtų ligos diagnostika, gydymas, kad mažėtų mirtingumas, rūpinomės inovacijų diegimu, naujų vaistų atėjimu į Lietuvą, jų registravimu ir kompensavimu, tačiau svarbiausiu uždaviniu buvo ir išliko ankstyva diagnostika. Galiu pasidžiaugti, kad ankstyvos stadijos prostatos vėžio atvejų nustatoma vis daugiau: iki Programos šis skaičius siekė tik 20 proc., šiuo metų – 60 proc. Tačiau to nepakanka. Nurimsiu, kai šis skaičius pasieks europinį lygį ir bus bent 80 proc. JAV lygį, kur ankstyvų stadijų prostatos vėžys nustatomas 98 proc., kažin ar kada pasieksime. Manau, kad ankstyvą diagnostiką stabdo ir netinkamas gydymo įstaigų finansavimas. Turiu omenyje, kad ligoninėms labiau apsimoka gydyti sunkų III ar IV stadijos ligonį. Manau, kad reikėtų sudaryti tokį apmokėjimo planą, kad gydymo įstaigos uždirbtų daugiau, jeigu gydytų mažiau vėlyvų, bet daugiau ankstyvųjų stadijų onkologinių susirgimų. O šiandien ligoninės pajamos tuo didesnės, kuo daugiau nepagydomų ligonių ji gydo, nors tai yra visiškai neracionalu, neprotinga ir nelogiška.

Šiandien Draugijos vadovu nesu, bet sveikatos politika domiuosi. Šiandien daug laiko skiriu Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) veiklai.

Palinkėjimas – perkainoti vertybes

Stiprioji lytis smarkiai stigmatizmuota vyriškumo srityje. Vyro, kuris delsia tirtis ar vengia gydymo, reikėtų paklausti: Ar jis nori, kad šeima būtų laiminga? Ar nori sudalyvauti anūko vestuvėse? Reikia minti ant jautrių skausmingų vietų, kurios dar yra išlikusios. Galbūt tada vyrai supras, kad reikia pakeisti vertybių skalę, pakoreguoti tikslus. Juk šeimai, draugams, artimiesiems reikalingi gyvi ir sveiki.

O svarbiausia, ką jau minėjau pačioje pradžioje, kad anksti diagnozuotas prostatos vėžys yra išgydomas. Išgyvenamumas sergančiųjų prostatos vėžiu per paskutinius 10 metų padidėjo apie 80 proc.