Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. Cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Detalesnę informaciją apie naudojamus slapukus bei kaip atsisakyti savo sutikimo, galite rasti čia.

Ligą išpranašavo trauma

L

Niekada nesigilinau, kodėl susirgau vėžiu, kodėl būtent aš. Niekada nemaniau, kad liga – bausmė ar išbandymas. Tiesiog taip nutiko, susirgau. Priėmiau tą faktą. Dariau viską, kad liga pasitrauktų kuo toliau. Pavyko. Praėjo 11 metų. Tačiau niekada nesakau, kad esu visiškai sveika. Sakau, kad dabar yra ligos remisija ir kad turiu „draugą“ – „vėžiuką“, su kuriuo gyvenu, kalbuosi, prašau, kad ramiai tūnotų, nerodytų savo „žnyplių“. Kol kas klauso.

 

Ligą atsirasti paskatino trauma

Ląstelių dalijimasis – normalus procesas mūsų organizme. Tačiau kai ląstelės ima dalytis „be saiko“, nedėsningai, išsivysto onkologinės ligos. Medikų teigimu, didesnė rizika susirgti onkologinėmis ligomis yra tiems, kurių šeimoje buvo tokių ligonių. Mano šeimoje niekas nėra sirgęs krūties ar kitų moteriškų organų vėžiu. Tačiau pasirodo, kad ligą gali išprovokuoti ir sumušimas.

Ligos pradžią puikiai atsimenu – 2005-ųjų birželis. Tuomet kartu su šeima ir draugais nuvykome į gamtą švęsti gražiausios vasarvidžio šventės – Joninių. Visada buvau ir tebeesu aktyvi, draugai vadina nenuorama, tad ramiai sėdėti ir nieko neveikti – ne man. Jeigu jau esu gamtoje, mėgstu ir kamuolį pažaisti, žodžiu, aktyviai leisti laiką. Bežaisdama kamuoliu ir gavau smūgį į krūtinę. Nudiegė toks stiprus skausmas, kad net ašaros ištryško. Kraujosruvos nebuvo, bet po 2–3 savaičių pastebėjau, kad šalia spenelio formuojasi įdubimas, ir jis didėja.

Kad tai onkologinė liga, supratau iš karto. Bet nepasielgiau taip, kaip reikėtų: nesuskubau pas gydytojus. Esu tikra – jeigu nebūčiau delsusi ir būčiau kreipusis iš karto, tik pastebėjusi pirmuosius požymius, ir ligos stadija būtų mažesnė, ir gydymas lengvesnis. Bet aš apsilankymą vis atidėliodavau. Lyg mane kas laikė. Kaskart sakydavau: „Rytoj tikrai nueisiu.“ Bet, išaušus rytojui, vizitą atidėdavau kitam rytojui. Pati sau teisinausi, kad laiko nėra, kad reikia dar nuveiki tą ir aną. Nors laiko iš tikrųjų buvo. Turbūt tiesiog nenorėjau, kad mano nuojauta pasitvirtintų, bijojau garsiai ištartos diagnozės. Taip tempiau iki rugsėjo ir manau, kad būtent per tuos lemtingus mėnesius liga smarkiai „įsibėgėjo“. Būčiau dar ilgiau delsusi, jei ne sesė – po mano pasakojimo ji iš pradžių išbarė, po to liepė kuo greičiau važiuoti pas gydytojus. Gyvenu Šilutėje, tad nusprendžiau važiuoti į Klaipėdą, arčiausiai namų esančią ligoninę. Gydytojas atliko mamografiją, biopsiją. Po dviejų dienų sužinojau diagnozę – medikai įtarė III stadijos krūties vėžį. Liepė greitai atvažiuoti į ligoninę ir kalbėjo apie visišką krūties pašalinimą.

 

Vilniuje diagnozę sušvelnino

Gydytojo kabinete jaučiausi ramiai. Atrodė tarsi diagnozė ne man. Visą situacijos sunkumą suvokiau po kelių minučių prie registratūros, kur ir prapliupau ašaromis. Menu, kad registratorės guodė, nešė raminamųjų. Vyras, laukęs automobilyje, mane pamatęs viską suprato. Jaučiausi kaip ir visos kitos moterys, išgirdusios tokią diagnozę, – šokas, stresas, baimė dėl gydymo ir ateities. Nieko naujo.

Kai diagnozė aiški, iškyla klausimai: kur operuotis? gydytis? kam patikėti savo sveikatą ir gyvybę? Tada ir padeda tikri draugai. Viena draugė, kurios giminaitė onkologinę ligą išgyveno prieš 11 metų, perdavė ją sėkmingai gydžiusių Vilniaus Santariškių klinikų gydytojų telefonus. Tad gydytojui J.Saboniui skambinau jau kitą dieną, o dar kitą – jau važiavau į Vilnių. Pusiaukelėje prisiminiau, kad pamiršau rentgeno nuotrauką, bet nebegrįžau jos.

Gavęs tyrimų rezultatus ir apžiūrėjęs, gydytojas mane nuramino, nes įtarė II, o ne III stadijos krūties vėžį, suteikė vilties, kad krūtis bus išsaugota. Tiesa, pasiklausė, ar aš sutikčiau, jeigu operacijos metu paaiškėtų, kad reikia šalinti visą krūtį. „Darykite viską, ką reikia“, – atsakiau. Atsibudusi po operacijos supratau, kad geresnės prognozės pasitvirtino: krūtį išsaugojo, išoperavo tik darinuką ir 3 limfmazgius.

Operacijos sėkmę lėmė ir Mėnulis

Kita draugė Vilniuje patarė, kad būtinai atkreipčiau dėmesį į tai, kokia Mėnulio fazė bus per operaciją. Ji rekomendavo, kad pasirinkčiau operaciją per delčią. Mat tada visos ligos sudyla it delčia. Operaciją man paskyrė spalio 27 dieną, ir tai buvo delčia. Nereikėjo nei papildomai tartis, savaime sutapo. Tikiu, kad ir tai man padėjo. Aišku, pirmiausia puikus chirurgo darbas, bet ir mėnulio fazė įtakos turėjo. Bent aš tuo tikiu. Apskritai manau, kad tikėjimas žmogui labai daug duoda. Ir dabar, planuodama rimtus darbus, sprendimus, pasižiūriu į Mėnulį. Nors horoskopais netikiu ir daržoves sėju ar sodinu tada, kai turiu laiko, o ne pagal Mėnulį.

Mano prisiminimai po operacijos – kad labai norėjau valgyti ir kad nuotaika buvo puiki, buvo lengva. Keista, bet iš tikrųjų buvo taip. Ir mano palatoje buvo linksmos, nusiteikusios sveikti, o ne dejuoti moterys. „Viskas bus gerai, stengsiuosi, kad taip būtų“, – su tokiomis mintimis išvažiavau namo.

 

Gydymą pakėliau lengvai

Tų pačių metų gruodį praleidau ligoninėje Vilniuje – buvo paskirta spindulinė terapija. Gydymą pakėliau lengvai. Šiek tiek patamsėjo oda švitinimo vietoje, bet tai vėliau praėjo. Sunkesnė pasekmė – širdies nepakankamumas. Po to tris savaites vyko reabilitacija Palangos sanatorijoje „Linas“, o vasarą dar laukė chemoterapija.

Daug rašoma, kad chemoterapija – sunkus, kankinantis gydymas, kad moterys išsenka nuo kasdieninio vėmimo, pykinimo. Aš šį gydymą pernešiau lengvai. Beje, pati pasirinkau gydymo stiprumą. Gydytojai paaiškino, kad mano ligos atveju gali užtekti ir „geltonos chemijos“, lengvesnės, bet galiu pasirinkti ir stipresnę „raudoną“, nuo kuriuos plaukai nuslenka. Pasirinkau stipresnę. Pamaniau: plaukai ataugs, o gydymo reikia tokio, kad vėžys kuo ilgiau nesugrįžtų.

Chemoterapijai pasirinkau Klaipėdos ligoninę, arčiau namų, nes vaistų reikėjo leisti kas 2–3 savaites. Suleidę vaistų į veną, netrukus išleisdavo ir namo. O namie dirbau visus darbus, kaip niekur nieko. Taip lengvai pakėliau 5 „chemijas“. Kai važiavau 6-tos, paskutinės, matyt, organizmas jau buvo pasisotinęs vaistų su kaupu ir šeštos dozės priimti nenorėjo. Pakeliui į ligoninę vien nuo minties, kad švirkš vaistų, darėsi bloga, pykino. Tačiau vėl viskas baigėsi gerai, sunkių nepageidaujamų poveikių ir po 6-tosios dozės nepajutau, gal buvau šiek tiek vangesnė. Po to dar 5 metus vartojau hormonų.

Pirmaisiais metais – patikra kas tris mėnesius

Dėl profilaktinės patikros visada važiavau ir tebevažiuoju į Vilnių pas savo gydytoją A.Lukšytę. Ji įvertina tyrimų rezultatus, apžiūri mane. Labai ją vertinu ir pasitikiu tik jos nuomone. Pradžioje teko važinėti gana dažnai, kas tris mėnesius. Vieną kartą atlikdavo echoskopiją, kitą – mamografiją. Po to apsilankymai retėjo – kas pusmetį, o pastaruosius porą metų nuvažiuoju kartą per metus. Gydytoja A.Lukšytė sako, kad galėčiau jau ir nevažinėti, nes, pagal medikų standartus, praėjus 10 metų, jau nesu onkologinė ligonė ir man rizika susirgti vėžiu yra tokia pati, kaip ir kitiems. Bet pasakiau, kad noriu tikrintis ir atvažiuosiu kasmet. Man taip ramiau. Juk ir po 12–13 remisijos metų moterys vėl gali susirgti.

Dabar apie ligą kalbu drąsiai ir lengvai, tačiau buvo išties sunkių akimirkų, ypač pradžioje. Visada padėjo ir palaikė artimieji. Dėkinga jiems už tai. Tai mano vyras, sūrus, dukra, draugai. Jie suteikė jėgų, pasitikėjimo, vilties.

Renkuosi sveikesnį maistą

Manau, sergančiųjų vėžiu daugėja dėl to, kad žmonės nenori patys gaminti maisto, viską pripratę pirkti parduotuvėje. O pusfabrikačiai, greitais maistas, daugybė E įvairiuose produktuose tikrai sveikatos neprideda. Ir aš po ligos pradėjau labiau žiūrėti, ką valgau. Beveik visiškai atsisakiau kiaulienos, rūkytų gaminių. Užtat labai mėgstu raugintus kopūstus. Tikiu, kad vėžinių ląstelių dauginimąsi stabdo raugintų kopūstų sultys. Kiekvieną šeštadienį moteris, kuri turguje prekiauja raugintais kopūstais, atveža man litrą sulčių, jas per savaitę išgeriu. Pyragus, saldumynus, cukrų pakeičiau medumi. Stiprinu sveikatą ir kitais natūraliais būdais. Pavyzdžiui, pasigaminu tokį mišinį – spanguolės, medus, imbieras, česnakas. Arba bičių pikį su česnaku užpilu spiritu. Apskritai įvairių spiritinių užpilų išbandžiau daugybę. Net musmirių ragavau. Labai vertinu voveraičių spiritinį užpilą. Tikiu, kad šios natūralios priemonės ne tik padeda imunitetą stiprinti, bet ir stabdo vėžinius procesus. Vartoju žuvų taukus. Apie tai, kad sveikatą stiprinu netradiciškai, pasakau gydytojai. Ji nesmerkia manęs, neatkalbinėja, sako: „Jeigu tikite, kad padeda, vartokite.“ O aš tikiu.

 

Stiprybės suteikia bendravimas

Besigydydama Vilniuje, pamačiau skelbimą, kuris kvietė ateiti į sergančiųjų onkologinėmis ligomis draugijos susirinkimą. Pradėjau dalyvauti, patiko. Susidūrus su liga, iškyla daug klausimų, ypač pradžioje, kuriuos galbūt ne visus gydytojams užduosi. O su moterimis galima pasikalbėti atvirai, jos papasakos, kaip pačios įveikė vienokius ar kitokius ligos keliamus sunkumus. Todėl atvykusi namo į Šilutę pagalvojau, kad gerai būtų tokią draugiją įkurti ir savo mieste. Juk kartu lengviau. Pažinojau kelias panašaus likimo moteris ir pakviečiau jas bendrai veiklai. Buvome 4, kurios įsteigė ir tapo pirmosiomis draugijos „Viva Femina“ narėmis. Šiandien mūsų 17.

Draugijos reikalingos toms moterims, kurios nebijo viešumos, ieško pagalbos. Juk bendravimas su tokiais pat, kaip tu, suteikia stiprybės. Nelieki vienas su savo mintimis, emocijomis. Kartu daugiau sužinai apie ligą, gydymo naujienas, įvairius organizmo stiprinimo būdus. Renkamės ne dejuoti ar skųstis, o dalytis patirtimi, turiningai praleisti laiką. Organizuojame konferencijas, kitus renginius, stengiamės skleisti žinias spaudoje.

Domimės ne tik liga. Daug keliaujame, kasmet prieš šv. Kalėdas važiuojame į kokį respublikinį renginį, vasarą kelioms dienoms išvykstame po Lietuvą. Juk tiek gražių vietų, nežinomų, neaplankytų. Praėjusiais metais užsukome ir pas kaimynus latvius.

Tačiau yra nemažai moterų, kurios slepia ligą net nuo pačių artimiausių, bijo viešumos, nedrįsta garsiai kalbėti. Todėl naujos narės ateina retai.

 

Džiaugiuosi šia diena

Šiandien kupina jėgų, todėl džiaugiuosi gyvenimu. Sukuosi šeimos versle, tad nuobodžiauti nėra kada. Turiu daug darbų, planų, bet, iš kitos pusės, išmokau džiaugtis ir kiekviena akimirka. Kažkas mane pavadino ekstremalių pojūčių mėgėja, nes, būdama prie jūros, nusifotografavau su smaugliu. Pamaniau, gal tikrai tokia esu. Nors su parašiutu nesu šokusi, bet norėčiau. Tiesa, sūpynes, kurios vertėsi per galvą, išbandžiau. Patiko.

 

Vėžys – tai diagnozė, ne nuosprendis

Tai palinkėčiau kuo greičiau suprasti sergančiosioms ir sveikstančioms. Neužsidarykite su liga ir jos problemomis, nebijokite viešumos, bendraukite, nenusiminkite, draugaukite su savo liga, ir viskas būtinai bus gerai. Tikėkite tuo.