Linos dienoraštis

L

Esu Lina. Rašyti dienoraštį pradėjau ne iš karto. Patarė likimo draugė. Dėkinga jai už tai, nes rašymas apie skausmą, sielvartą keliančius dalykus, padėjo man sveikti. Juolab kad nesu iš tų kalbių moterų, kurios apie viską su visais dalijasi. Esu (tiksliau buvau – dabar šiek tiek pasikeičiau) uždaro būdo, o laikyti viską – nerimą, baimę, depresiją, pyktį, įtampą, irzlumą, susirūpinimą ir kitas ne pačias geriausias emocijas – savyje yra be galo sunku. Todėl vieną vakarą, kai jaučiausi šiek tiek geriau, sėdau prie kompiuterio ir ėmiau rašyti.

Linos dienoraštis

1 diena – gyvenimas iki ligos tekėjo ramiai ir tolygiai

Iki ligos mūsų su vyrų gyvenimas buvo ramus ir nusistovėjęs. Vyras sukosi savame versle –vadovavo kompiuterių aptarnavimo firmai, aš dirbau administratore jogos centre. Vaikai  – sūnus ir dukra – rūpesčių nekėlė niekada, baigė mokslus, sukūrė šeimas, susirado darbus Lietuvoje. Žodžiu, viskas buvo puiku. Ypatingų planų ateičiai neturėjau. Mėgome keliauti ir kasmet stengėmės aplankyti vis kitas šalis.

Mūsų giminėje niekas nėra sirgęs krūties vėžiu, o giminė gana plati ir iš mamos, ir iš tėvelio pusės. Todėl, kai girdėdavau apie krūties vėžį ir savityros bei profilaktinių patikrinimų būtinybę, to niekada nedariau, nes buvau įsitikinusi, kad man ši liga diagnozuota nebus. „Niekada nesakyk niekada“ – byloja išmintinga patarlė. Įsitikinau tuo, kai vieną dieną besimaudydama vonioje užčiuopiau įtartiną darinį, o galvoje kažkodėl sukirbėjo – vėžys. Kitą dieną važiavau pas mamą į Tauragę, ten sutikau sesę. Besišnekučiuojant prie kavos puodelio, staiga, visai ne į temą, pasakiau: man – vėžys. Reakcija buvo suprantama: ir mama, ir sesė ėmė klausinėti, kodėl taip galvoju, kada diagnozuotas, ar jau yra tyrimų rezultatai, ir t.t. Atsakiau, kad pas gydytoją dar nebuvau…

Gydytojai, deja, nenudžiugino. Netyčia išgirdau juos kalbant kabinete, kad mano situacijoje ir be tyrimų viskas aišku – tikrai piktybinis krūties darinis. Nepaneigė šios liūdnos prognozės ir tyrimai: buvo nustatytas II stadijos krūties vėžys, be to, dar ir išplitęs į limfmazgius. Tuomet man buvo 47-eri.

 

2 diena – vienu metu išgirdau diagnozę ir tai, kad marti laukiasi

Gal dėl to, kad pati buvau nusistačiusi šią diagnozę, išgirdusi ją iš gydytojos lūpų, negaliu pasakyti, kad iš karto pasijaučiau labai blogai. Bet jaučiausi keistai, buvau kaip sapne, atrodė, kad viskas vyksta ne su manimi… Apėmė kažkokia tuštuma, jaučiausi tarsi sustingusi…

Mano vyras – nekalbus, sakyčiau, tylenis, tačiau tą vakarą kažkodėl labai daug kalbėjo…

Giliai nugrimzti į mintis, galvoti kodėl ir už ką man ši liga, nebuvo laiko, nes po kelių dienų nuo diagnozės patvirtinimo buvau paguldyta operacijai į Onkologinę ligoninę. O ir giliai kapstytis ir ieškoti užslėptų prasmių ligoje kažkodėl nenorėjau. Užtat buvau įsitikinusi, kad pasveiksiu. Turėjau nuojautą, kad sergu vėžiu.  Bet ta pati nuojauta kuždėjo ir kad pasveiksiu, tiesiog supratau tai vidumi.

Ieškojau informacijos apie ligą. Tai nereiškė, kad nepasitikėjau gydytojais. Paprasčiausiai daugiau žinodama, greičiau suprasdavau ir gydytojus, kurie, beje, visi labai kantriai atsakinėjo į visus mano klausimus. Tą patį darė ir mano  vyras. Kaip jau sakiau, jis buvo nekalbus, nelinkęs dalytis bėdomis, tačiau mano liga pakeitė ir jį. Vyras tapo atviresnis, apie mano ligą kalbėjosi su bendradarbiais, taigi ir jis visur, kur tik įmanoma, rinko informaciją apie krūties vėžį.  Vieną dieną vyras pasakė, kad jo bendradarbiai susitarė ir vienas po kito užsakinėja šv. Gertrūdos bažnyčioje mišias už mano sveikatą. Taigi netiesa, kad žmonės susvetimėję, abejingi. Pasirodo be galo daug gerų, jautrių ir nuoširdžiai padedančių žmonių.

Ir dar… Matyt neveltui taip surėdyta, kad ir blogos, ir geros žinios aplanko vienu metu. Galbūt tai padeda išgyventi, ištverti blogas naujienas. Taip nutiko ir man. Sužinojusi apie vėžio diagnozę, sulaukiau ir puikių žinių – kad mano marti laukiasi kūdikėlio.

Dėl gydymo nedvejojau nei akimirkos – sutikau operuotis, nes norėjau kuo greičiau pasveikti, kad kuo greičiau tas piktas darinys būtų išpjautas. Todėl džiaugiausi, kad operacija buvo paskirta taip greitai. Tai buvo pirmoji operacija mano gyvenime.

 

3 diena – kaip jaučiausi – paskaitykit knygą „vienos krūties istorija“

Krūtį pavyko išsaugoti, pašalino tik auglį ir limfmazgius pažastyje. Po to patekau į sanatoriją Birštone. Ten likimo draugių buvo nemažai. Po to laukė chemoterapija – gydymas, kai suleisdavo vaistų ir paleisdavo į namus galuotis. Tai buvo pats sunkiausias metas. O ir ranka po operacijos buvo kaip nesava, ištinusi, ją nuolat skaudėjo, bet, palyginti su chemoterapijos „džiaugsmais“, tai buvo mažesnis blogis.

Pykino, tąsę, vėmiau, atrodė, kad visą išvers.  Būdavo labai silpna, plaudama indus negalėdavau prie kriauklės išstovėti, būdavo dienų, kai išvis nieko nedarydavau. Tačiau po sunkių visada ateidavo šviesesnės dienos, kai po truputį imdavau jaustis geriau. Tvarkytis buityje labai padėjo vyras. Nors buvau jį išlepinusi ir iki ligos neleisdavau eiti į virtuvę (mane erzindavo, kai kas nors stovėdavo už nugaros), tačiau, kai susirgau, užleidau jam šią vietą. Susitvarkė puikiai. Mokėjo pagaminti viską, deja, kadangi ne tik apetito neturėjau, bet ir skonį visiškai buvau praradusi, negalėjau tinkamai įvertinti jo triūso. Tačiau pati dėl savęs irgi stengiausi. Gydytojai sakė, kad gydymas labai susilpnina kraują, kad reikia jį stiprinti, todėl nuolat ruošdavau burokėlių sulčių, kepiau obuolius ir apskritai stengiausi gerai maitintis, valgyti daugiau vaisų ir daržovių. Kišau į save maistą jo visai nenorėdama, veikiausiai todėl gydymo metu praktiškai nebuvau sulieknėjusi. Juk buvau pasiryžusi pasveikti, o tam reikėjo ne tik gero, pozityvaus nusiteikimo, bet ir jėgų, kurių nieko nevalgydama tikai neturėčiau.

Plaukai nuslinko kone per vieną dieną. Atsimenu, kad vieną rytą prabundu ir matau, kad esu gražiai plika. Žinojau, kad taip bus. Kažkodėl plaukų netektis labai nenuliūdino. Gal dėl to, kad teko patirti sunkesnių akimirkų. O ir peruką jau turėjau nusipirkusi, pasirūpinau iš anksto, išsirinkau panašų į mano natūralius plaukus ir spalva, ir kirpimu.

Chemoterapija truko apie pusmetį. Visą tą laiką į darbą neėjau. Iš tiesų, liga ir gydymas tapo išbandymu ir man, ir šeimai. Vaikai, sese, mama – dažnai skambindavo, teiravosi, kaip aš? Tiesa pasakius, nelabai norėjau su jais dalytis savo skausmu. Kam jiems užkrauti savo kančią, kad ir jie nemiegotų?.. Daugiausia apie ligą kalbėjau su seserimi.

Kai baigėsi chemoterapijos kursas, knygyne pamačiau Erikos Umbrasaitės knygą „Vienos krūties istoriją“. Nusipirkau, perskaičiau. Kitą kartą, kai sesė paklausė: „Kaip jaučiuosi?“, atsakiau: „Perskaityk šią knygą, man viskas buvo taip pat“.

 

4 diena – prireikė spindulinės terapijos

Buvau pasiryžusi gydytis, daryti viską, ką tik sakys gydytojai.  Tačiau, kai po chemoterapijos atlikus tyrimus, sužinojau, kad dar reikės spindulinio gydymo, nuotaika pablogėjo smarkiai. Gydytojai ramino, kad taip stengiamasi kuo tvirčiau užtikrinti, kad liga neatsinaujintų, t.y. kuo geriau išgaudyti visas po organizmą klaidžiojančias vėžines ląsteles.

Spindulinį gydymą pakėliau lengviau. Norėjosi išsikalbėti, bet ne su artimaisiais, nes labiausiai nemėgau (ir nemėgstu), kai manęs gailisi. Susiradau prie Kauno klinikų veikiančią onkologinėmis ligomis sergančių žmonių bendriją. Su keliomis moterimis suartėjome, eidavome į renginius, važiuodavome į Palangą ir t.t.

Kalbėdama su likimo draugėmis, girdėjau apie visokiausius gydymo ir organizmo stiprinimo būdus. Kai kurios moterys bandė viską iš eilės (net ekstrasensus), kai kurios tarėsi su gydytojais. Aš kažkodėl visai nesižavėjau netradiciniais būdais, galbūt dėl to, kad labai pasitikėjau gydytojais: dariau viską, ką sakė medikai, organizmą stiprinau pagal jų rekomendacijas. O gal man tiesiog labai pasisekė su gydytojais. O dar labai norėjau gyventi ir manau, kad šis faktas taip pat yra labai svarbus. Kasdien kartojau, kad pasveiksiu. Esu tikra, kad tą patį burtažodį kartojo ir visa mano šeima.

Vieną dieną pastebėjau, kad plaukai ataugo ir nebereikia peruko. Iš pradžių jie buvo garbanoti, vėliau kažkaip savaime išsitiesino. Stiprėjau su kiekviena diena. Jaučiau, kad liga traukiasi. Žinojau, kad lemtingi pirmieji penkeri metai po ligos. Jei per tuos metus liga neatsinaujina, toliau tikimybė, kad ji sugrįš smarkiai mažėja. Tiesa, sakoma, kad nuo vėžio visiškai nepasveikstama, kad vis tiek visada reikia būti budriems…

 

5 diena – ligos atkrytis smogė stipriau nei pirminė diagnozė

Vis mažiau norėjau prisiminti ligą, net į sergančiųjų vėžiu klubą nustojau vaikščioti, nes nebuvo lengva klausyti kitų žmonių bėdų, o atsiriboti nuo jų negalėjau.  Matyt ligos baimė vis tūnojo kažkur giliai viduje, ir stručio taktika, kad jei apie ligą nekalbėsiu, nematysiu, jos ir nebus, rodėsi išeitimi. Pradėjau po truputį užmiršti ligą, pastebėjau, kad jau nebefiksuoju gyvenimo periodu – ar sulauksiu šv. Velykų, gimtadienio, šv. Kalėdų ir pan. Pagal sudarytą grafiką nuolat eidavau tikrintis. Kokia laimė, kaip smagu būdavo išgirsti, kad tyrimų rezultatai geri! Taip praėjo pirmieji, antrieji, tretieji, ketvirtieji ligos metai. Rodės tuoj tuoj liga visai bus užmiršta. Veikiausiai todėl  labai stipriu smūgiu tapo žinia, kad vėžinės ląstelės ir nedidelis darinukas aptiktas kitoje krūtyje. Tai nutiko eilinio profilaktinio  patikrinimo metu, kai po pirmą kartą išgirstos vėžio diagnozės praėjo lygiai penkeri metai. Va dabar jau norėjosi verkti, šaukti, staugti vilko balsu, pabėgti kur nors toli toli… Puoliau į paniką, neviltį. Ir dėl to, kad liga atsinaujino, ir dėl to, kad jau žinojau, koks gydymas laukia. Tačiau gana greitai suėmiau save į rankas. Padėjo vėl tas pat begalinis noras gyventi, kuo ilgiau būti su vaikais, anūkais, vyru. Žinojau, kad jie be manęs išgyvens, susitvarkys, nes jau seniai savarankiški, tačiau aš labai norėjau  gyventi, kibau į jį visomis jėgomis. Noriu ir visada norėjau galvoti, kad siunčiami tie išbandymai, kuriuos galime įveikti… Kad yra neįveikiamų, galvoti nenoriu. Svarbu labai pasistengti.

Gydytojai išsaugojo ir kitą krūtį, išpjovė tik darinuką, kuris nebuvo didelis. Chemoterapiją vėl pakėliau sunkiai: pykino, vėmiau, buvo silpna, o dar ir burnos gleivinė buvo kaip išdegusi. Bet kadangi jau buvau susipažinusi su šiuo ligos gydymo etapu, tai jau buvo pozityvioji patirtis. Žinojau, kad net po pačios baisiausios dienos ateis nauja, šviesesnė, lengvesnė. Gydymas vėl trūko pusmetį. Po to vėl spinduliai. Atsigavau, grįžau į darbą, gyvenu! Esu toks pats žmogus kaip ir visi, todėl labai nepatinka, kai į mane žiūri, kaip į ligonę. Nesu ligonė ar pacientė. Esu tokia, kaip visi.

Prieš praėjusių metų šv. Kalėdas tikrinausi profilaktiškai, atlikau kraujo tyrimą. Buvo neramu, nes buvo praėję lygiai penkeri metai po antros operacijos. Baiminausi, kad vėl išgirsiu blogą žinią. Ir kaip smagu sužinoti, kad liga atsitraukė, kad vėžio žymenų nerasta. Šį kartą iš gydytojos kabinto išėjau šuoliuodama, norėjosi visus išbučiuoti… Su liga gyvenu jau 10 metų.

 

6 diena – tapau jautresnė, išmokau džiaugtis smulkmenomis

Liga išmokė labiau mylėti save – dabar nesiverčiu per galvą, ramiai žiūriu į dulkes ar kitus nespėtus atlikti darbus. Negaliu pasakyti, kad liga smarkiai pakeitė mano gyvenimo kriterijus: ir anksčiau į pirmą vietą nekėliau materialių dalykų. Bet dėl ligos tapau jautresnė, gerąja prasme, ne nervinga, bet atlaidesnė, šiltesnė, galbūt labiau užjaučianti, labiau parodanti, kaip myliu savo artimus.

Girdžiu paukščių čiulbesį, jaučiu kaip kvepia miškas, žolė, jūra… Man patinka bet koks oras. Esu laiminga, kad matau, kaip auga anūkė. Jai jau dešimt. Beje, šiemet, sužinojau, kad laukiasi ir mano dukra.

Galbūt šie žodžiai gali atrodyti dirbtinai ir banaliai, bet išmokau ne laukti laimės, o gyventi  ir džiaugtis kiekvieną akimirką. Juk belaukiant geresnių laikų gali praeiti visas gyvenimas, o ir tų laikų galima nesulaukti. Tai kam švaistyti dienas. Netapau labiau išmintinga ir besigilinanti į gyvenimo prasmę. Manau, kad į tą klausimą kiekvienas atsako sau ir be ligos. Gyvenimo pilnatvę jaučiu skaitydama knygą, žiūrėdama spektaklį, bendraudama su draugais.  Negaliu pasakyti, kad esu mėgėja vaikščioti po parduotuves, bet kartkartėmis peržiūriu savo garderobą, ir nusprendusi jį atnaujinti, išsiruošiu į parduotuvę. Leidžiu nusipirkti tai, kas patiko, ir ko anksčiau tikrai bučiau nepirkusi, o pataupiusi…

Ligai nepasidaviau ir nepasiduosiu. O planų turiu dar daugiau nei buvo. Paveldėjome žemės gabalėlį, ir dabar su vyrų planuojame statyti namą. Mintyse jau žinau, kaip jis atrodys, kokių baldų norėsiu, kaip su šeima, draugais rinksimės prie židinio…