Lolitos istorija

L

1 diena – maniau, kad esu per jauna sirgti vėžiu

II stadijos žarnyno vėžys buvo diagnozuotas, kai man buvo 43-eri. Tai jaunas amžius būtent šio tipo vėžiui, todėl tikrai nesitikėjau tokios diagnozės. Negaliu pasakyti, kad labai rūpinausi savo sveikata, kad sveikai maitinausi – visaip nutikdavo, ypač, kai tekdavo daug dirbti. O dirbau kasininke parduotuvėje. Darbo diena ilga, pertraukų nedaug, ne visada į tualetą pavykdavo išeiti, tekdavo pakentėti. Darbe valgydavau mišraines, bandeles su kava ar kokius pusfabrikačius pasišildydavau mikrobangų krosnelėje. Žodžiu, greitai valgydavau greitą maistą.Tačiau virškinimu niekada nesiskundžiau ir viduriai būdavo geri. Todėl staiga atsiradę pilvo skausmai man visai nepatiko. Tiesa, iš karto pas gydytojus nepuoliau, nes, pilvą suskaudus, skausmas gana greitai aprimdavo. Dažnai skausmas atsirasdavo prieš norą tuštintis, o po pasituštinimo praeidavo. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad tenka dažniau lakstyti į tualetą, kad tuštintis pradėjau kelis kartus per dieną, ko niekada nėra buvę. Kartais vidurius paleisdavo, o tokia situacija, dirbant kasininke, iš vis neįmanomas dalykas. Taip pat pastebėjau, kad krenta svoris. Iš pradžių netgi apsidžiaugiau, nors ir nebuvau apkūni, tačiau kokia moteris nenori būti dar lieknesnė… Bet kai mano sveikatos būklė pradėjo trukdyti darbui, užsirašiau pas šeimos gydytoją. Jį išrašė siuntimus atlikti kraujo, šlapimo tyrimus, taip pat dėl slapto kraujo išmatose.

Tai buvo 2009-ieji. Tais metais kaip tik startavo ankstyvo žarnyno vėžio išaiškinimo programa. Tačiau aš pagal amžių į šią programą nepatekau, teko už tyrimą susimokėti. Tyrimas – slapto kraujo išmatose nustatymas – buvo teigiamas ir tai reiškė, kad kraujo rasta. Suprantama, kad tyrimo rezultatai mane smarkiai nuvylė, tačiau dar tikėjausi, kad nieko blogo nebus, juolab kad ir gydytoja ramino, kad ne visada slaptas kraujas būna onkologinės ligos pranašas.

 

2 diena – magiški skaičiai nepadėjo

Laukė storosios žarnos tyrimas – kolonoskopija, kai lanksčiu endoskopu apžiūrima visa storoji žarna. Tyrimui užsiregistravau 2009-ųjų metų rugsėjo (IX mėnuo) 9 d. Registratorė pastebėjo datos skaičių derinį – trys devintukus – ir kadangi matė, kad jaudinosi, ramino mane sakydama, kad net ir skaičiai žada, kad viskas bus gerai. Atėjusi namo pasikapsčiau internete ir radau, kad numerologai iš tiesų trys devintukus vadina sėkmės skaičiumi. Bijojau tyrimo. Ne tiek pačios procedūros – kolonoskopijos, kiek jos rezultatų. O kai yra baimė, kur tik žmogus neieško paguodos, net numerologijoje… Nei vyrui, nei mamai, juo labiau vaikams, kurie užsienyje, nieko apie savo sveikatą nepasakojau.

Procedūra – kolonoskopija – nėra maloni, tačiau ir nėra labai baisi, kaip daugelis gali įsivaizduoti. Kiek labiau išvargino pasirengimas jai. Mat dieną prieš reikėjo, geriant vaistų, išsivalyti žarnyną. Deja, bet stebuklinga procedūros atlikimo data man nepadėjo – žarnyne buvo aptikti 4 darinukai. Du polipus gydytojai pašalino kolonoskopijos metu, o kiti du pasirodė įtartini, greičiausiai piktybiniai. Buvo atlikta biopsija, įtartas II stadijos storosios žarnos vėžį.

Man paaiškino, kad reikia atlikti operaciją, kurios metu bus pašalinti dariniai, ir kartu bus patikslinta diagnozė. Buvo svarstoma, ar operuoti laparoskopiniu būdu, t.y. tuos piktus darinius pašalintus per mažas skylutes pilve, ar daryti atvirą operaciją ir didesnį pjūvį. Galiausiai buvo nuspręsta, kad kokybiškiau gana didelius polipus pašalinti pavyks atviru būdu. Operacija buvo atlikta spalį. Labai norėjau išgirsti iš gydytojų, kad liga įveikta ir daugiau jokio gydymo neriekia. Nors gulėdama ligoninėje ir, aišku, skaitydama įvairiausią literatūrą, žinojau, kad dažniausiai dar skiriama chemoterapija ar gydymas spinduliai. Netapau išimtimi ir aš. Ir nors II-oji ligos stadija vadinama ankstyva, vis tiek buvo nuspręsta skirti chemoterapiją.

 

3 diena – pagalbos iš artimųjų nebuvo

Kai buvo paskirta operacijos data, apie tai pasakiau vyrui. Negąsdinau jo baisiausiomis prognozėmis, bet ir neslėpiau, kad diagnozuota onkologinė liga. Žodžio „vėžys“ vengiau. Rodės, „onkologinė liga“ skamba ne taip grėsmingai ir žudančiai. Jis gana šaltai sureagavo, nepuolė manęs raminti ar guosti. Iš tiesų, ko nors daugiau tikėtis ir neturėjau. Mūsų santykiai jau seniai nebuvo šilti, gyvenome kartu ir tiek. Didelės paramos iš vyro pusės nebuvo niekada, nei kai auginau vaikus, nei kai sirgdavau paprastomis, nemirtinomis ligomis. Tačiau šį kartą giliai sieloje tikėjausi, kad galbūt mano sunki liga pakeis mūsų santykius, jie atšils, atgis… Deja, eilinį kartą supratau, kad pasitikėti galiu tik savimi. Buvo apmaudu, kai jis išėjo iš kambario, pasipylė ašaros, taip buvo savęs gaila…

Visą laiką iki operacijos jaučiausi klaikiai. Baimė ir nerimas trukdė dirbti, buvau išsiblaškiusi, apatiška, nieko nenorėjau veikti. Nors kasdien ir verčiau save kartoti, kad pasveiksiu, kad viskas bus gerai, kad esu stipri ir šią ligą įveiksiu. Norėjau, kad kuo greičiau iš manęs išpjautų tą blogybę… Šiaip esu optimistė. Tačiau ir optimistėms reikia paguodos, paramos, gero žodžio, o svarbiausia, jaustis reikalingomis. Aš jaučiau, kad reikalinga vaikams, mamai. Su vaikais dažnai kalbėjomės per „Skype“. Jie išvykę į užsienius: vienas sūnus su šeima gyvena Danijoje, kitas – Prancūzijoje. Kaip gerai, kad yra tas „Skype“. Matau vaikus, kalbuosi ir bendrauju netgi dažniau nei jiems būnant Lietuvoje. Matau kaip auga anūkė – jai jau pusantrų metukų. Vaikams irgi apie ligą nesakiau, nenorėjau jų gąsdinti, juolab kad vis tiek realiai nieko padėti negalėtų. Arba dar blogiau, būtų viską metę ir atvažiavę, o jiems tik viskas pradėjo klostytis, kaip jie norėjo: susirado gerus darbus, įsigijo namus. Tiesa, vėliau pasigailėjau, kad ne pati pranešiau apie ligą. Galbūt ne pačią pirmą dieną, bet jau bent po operacijos turėjau pasakyti. Vaikai aišku sužinojo ir jautėsi įskaudinti, kad apie mano bėdas išgirdo netyčia, iš beveik svetimų žmonių.

Turiu draugių, bendradarbių. Jos kartu su vaikais tapo mano ramsčiu, su jomis kalbėjausi, jos palaikydavo ir išklausydavo, aplankydavo ligoninėje, namie.

 

4 diena – mama nieko nežinojo

Kai man buvo diagnozuota piktybinė liga, sunkiai sirgo mano mama. Jai buvo 75-eri, o prieš metus ji buvo patyrusi insultą. Tiesa, po insulto ji atsigavo, nors ir sunkiai, pasiremdama į vaikštynę, bet judėjo, kalbėjo. Be šios ligos, turėjo dar ir kitų ligų puokštę – cukrinį diabetą, širdies nepakankamumą, sutrikusią skydliaukės veiką, osteoporozę. Mama – labai jautrios sielos, todėl nieko jai apie savo bėdas nesakiau. Bijojau, kad pasakiusi apie savo sunkią ligą, jos neištiktų antras insultas. 

Gyvenau Prienuose, o mama Jonavoje. Važinėjau pas ją gana dažnai. Samdėme moteriškę, kaimynę, kurį ateidavo padaryti valgyti ir vaistų paduoti. Bet mamai labai reikėjo manęs, nors Jonavoje dar gyveno ir mano sesuo, ir brolis. Taigi mama norėjo mane matyti nuolat, kasdien, o kai dėl prastos savijautos negalėjau jos aplankyti, labai pykdavo. Sesė su brolių žinojo apie mano ligą, bet dėl to mamos dažniau nelankė, nesistengė pakeisti manęs. Žodžiu, jiems tiko tokia padėtis, kad aš, sirgdama vėžiu ir gaudama chemoterapijos gydymą, rūpinausi ir mama.

Prieš ligą išsilaikiau vairavimo egzaminą ir gavau vairuotojo pažymėjimą. Labai laiku. Apskritai manau, kad gyvenime viskas taip sutvarkyta, kad nieko nevyksta šiaip sau. Taip ir aš, tarsi žinodama, kad teks daug važinėti, pasirūpinau vairuotojo pažymėjimu. Neįsivaizduoju, kaip visur spėčiau be automobilio: ir į ligoninę į Kauną važinėjau pati, ir pas mamą į Jonavą. Ką jau kalbėti apie krepšelius ir nešulėlius, kuriuos reikėtų tampyti.

Mamos netekome, kai praėjo du metai nuo mano ligos. Ji taip ir nesužinojo, kad sirgau sunkia liga. Manau, gerai, kad jai nieko nepasakojau.

 

5 diena – geriausias pagalbininkas esi pats

Galima sakyti, kad vis dėl to man pasisekė, nes paskirtų chemoterapinių vaistų dozė nebuvo labai stipri. Atlaikiau 6 chemoterapijos kursus. Tai reiškė, kad penkias savaitės dienas lašino vaistų, po to būdavo trijų savaičių pertrauka. Pertraukų metu vartojau žolinių preparatų, aišku, prieš tai pasitarusi su gydytojais. Būdavo silpna, pykindavo. Stiprinau organizmą, stengiausi valgyti daugiau vaisių, daržovių, gerti daug skysčių.  Mano kraujas niekada nebuvo labai geras, hemoglobinas buvo ties žemiausia riba, todėl valgiau granatų, gėriau jų sultys. Taip praėjo pusmetis.
Palatoje būdavo visokių moterų, ir jaunų, ir vyresnių. Ateidavau susilašinti ir išeidavau, kitos likdavo. Noriu pasakyti, kad didžioji jų dalis buvo optimistiškai nusiteikusios, verkšlenančių ir savęs gailinčių, buvo labai mažai. Mačiau, kaip kitomis moterimis rūpinosi vyrai, vaikai, atnešdavo gėrimų, vaisių. Aš, eidama į ligoninę, viską susiruošdavau pati: pasidarydavau arbatos, pasiimdavau vaisių. Vyrui nekildavo minčių manęs aplankyti. Jis veikiausiai nesuprato ligos sunkumo, o gal nežinojo, kaip elgtis, kaip reaguoti, o gal galvojo, kam čia lankyti, juk vakare ateisiu namo… O galbūt, tarsi atmesdamas mano ligą, jis norėjo pabėgti nuo tikrovės, pasislėpti nuo mano ligos.
Kažkur skaičiau, kad atmosfera šeimoje labai priklauso nuo sergančiojo požiūrio į savo ligą. Kuo mažiau sergantysis dramatizuoja savo situaciją, tuo didesni jo šansai sulaukti šeimos narių palaikymo. Suprask, jeigu nesiskusi, neverksi ir nesisielosi, nieko nereikalausi ir neprašysi iš artimųjų, tada jie tave palaikys. Kategoriškai su tuo nesutinku. Kam tada tas palaikymas, jeigu moteris tokia tvirta, kad su visais sunkumais susidoroja pati? Ir kokia tai šeima, jeigu jiems patogiau, kad sergančioji netrukdytų, nesiskųstų ir nedrumstų jų ramybės? Reikalauti iš onkologine liga sergančio žmogaus nedramatizuoti situacijos, kai jam žemė slysta iš po kojų, mažu mažiausiai nepadoru.

 

6 diena – liga negali nepakeisti

Nuo diagnozės nustatymo praėjo jau šešeri metai. Kaip gyvenu po ligos?

Iki ligos kartais skaitydavau svetimas istorijas apie kovą su vėžiu, kurią ne visada laimėdavo žmogus. Akyse stovėdavo ašaros. Tačiau tai būdavo visai kiti jausmai, palyginti su tais, kai susergi pats. Kai išgirsti gydytojų verdiktą – onkologiją – pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, ir tokiomis nerimtomis, apgailėtinomis atrodo visos buvusios problemos, pykčiai, nesutarimai. Vienas dalykas, žinoti, kad pasaulyje yra sergančiųjų onkologinėmis ligomis, ir visai kitas pačiam susirgti šia liga – skirtumas milžiniškas. Apskritai manau, kad onkologinės ligos nepraeina be pasekmių, kurios gali būti ir labai geros.

Mane liga pakeitė labai smarkiai, privertė daug ką permąstyti ir pastūmėjo imtis kardinalių permainų. Visų pirma, pakeičiau profesiją. Baigiau mokslus ir įgijau slaugytojos-padėjėjos kvalifikaciją. Noriu padėti žmonėms, kai jiems sunku. Būti šalia tų, kurių niekas neateina aplankyti. Dirbu ligoninėje palaikomosios slaugos skyriuje. Džiaugiuosi, kad galiu kažką padaryti.

Niekada nebuvau labai pasiturinti, tačiau visada, kai vykdavo įvairios akcijos, paramos programos, skirtos sergantiems žmonėms, vaikams, aukodavau tuos kelis litus. Dabar pati ieškau informacijos ir stengiuosi paremti, ypač sergančiuosius vėžiu ir jų šeimas.

Jau turiu trys vaikaičius: vyriausia anūkė Agnė jau antrokė, Haroldas ketverių, o Marijus gimė šiemet sausio 9 d. Sūnūs dažnai mus lanko Lietuvoje, palieka anūkus vasarai. Svarbiausias metų šventes visada švenčiame su vaikais: arba jie atvažiuoja, arba mums su vyru nuperka bilietus ir mes skrendame į svečius.

Mano liga neatsinaujino, ko labiausiai bijojau ir bijau. Nuolat einu tikrintis profilaktiškai. Juokaudama sakau, kad ketinu sulaukti 100-ojo gimtadienio. Skaičiau, kad tokių atvejų yra: Didžiojoje Britanijoje gyvenančiai moteriai, gimusiai 1911 m., pirmą kartą vėžys (krūties) buvo nustatytas praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tada moteriai buvo pašalintos abi krūtys. Už poros metų jai buvo nustatytas tulžies pūslės vėžys ir jis pašalintas. Vėliau buvo atlikta dar viena operacija, nes liga išplito. Ne gana to buvo diagnozuotas ir žarnyno vėžys. Iš viso ji su vėžiu kovojo penkis kartus ir visada kovą laimėjo. Žurnalistams ji sakė, kad yra kovotoja, ir kad svarbu daug dirbti. Šią istoriją dažnai pasakoju savo ligonėms. Taigi liga – ne pabaiga, o naujo, pilnesnio, brandesnio gyvenimo pradžia.