Rasos dienoraštis

R

Esu Rasa, man 46-eri. Gimdos kūno vėžys buvo nustatytas, kai atšvenčiau 40-ąjį gimtadienį. Neseniai perskaičiau, kad rašymas labai teigiamai veikia sveikatą. Tai nustatė tyrimas. Jis įrodė, kad žmonės, kurie savo emocijas ir išgyvenimus išlieja ant popieriaus, linkę mažiau sirgti, o ypač rašymas naudingas sergant vėžiu. Pati pradėjau rašyti intuityviai, nežinodama įrodytos rašymo naudos.

Rasos dienoraštis

1 diena – gyvenimas iki ligos pasirodo buvo… laimingas

Iki ligos spėjau pagimdyti tris vaikus ir… išsituokti. Šiuo metu vyresnioji dukra Jolanta jau baigė teisės studijas, vidurinioji Agnė šiemet įstojo į informatikos fakultetą, o sūnelis Šarūnas dar moksleivis – devintokas. Su vyrų išsiskyrėme, kai sūnus pradėjo eiti į pirmąją klasę. Pasirodo, kad kai laukiausi sūnaus, vyras jau buvo man neištikimas, bet apie tai sužinojau vėliau, kai Šarūnui suėjo penkeri. Tada man atrodė, kad vyro neištikimybė, – tai pasaulio pabaiga. Mama ragino neskubėti, atleisti. Svarsčiau tai, bet sužinojusi, kad  jo naujoji išrinktoji laukiasi, kalbų apie susitaikymą jau būti negalėjo. Sunkiai skyrybas pakėlė ir vaikai. Kita vertus, tai mus suartino, tapome jautresni vieni kitiems, atlaidesni, labiau išreiškiantys savo jausmus.

Esu matematikos mokytoja. Tad po skyrybų puoliau dirbti dar intensyviau, ėmiausi papildomų darbų, pamokų, dirbau korepetitore, vienu metu turėjau net dešimt mokinių. Stengiausi, kad vaikams nieko netruktų, apie save negalvojau. Nuovargis tapo mano palydovu: ir užmigdavau pavargusi, ir atsikeldavau pavargusi. Tiesa, dabar atsigręžusi atgal, matau, kad tai buvo laimingi gyvenimo metai: buvau sveika, dirbau, galėjau džiaugtis trimis nuostabiais vaikais. Tiesa, tada mano gyvenimas man neatrodė laimingas. Buvo jausmas, kad kažko vis dar trūksta, kad geresnė ateitis dar bus, kad dabar pagyvensiu taip, bet tuoj tuoj kažkas pasikeis…

 

2 diena – vėžio diagnozė – siaubas, baimė, sąstingis

Manau, kad išgirdusiems vėžio diagnozę, visai nesvarbu, ar jie patys užčiuopė tą darinį, ar jį rado gydytoja. Visada žodžiai „piktybinis darinys“ sukelia siaubą, baimę, sąstingį, o racionalus mąstymas išnyksta. Taip buvo ir man.

Visada turėjau vargo dėl mėnesinių: jos dažnai pasirodydavo ne laiku, vargino kraujavimai tarp mėnesinių, o mėnesinių metu jie būdavo itin gausus, mausdavo pilvo apačią. Buvau prisitaikiusi prie tokio savo organizmo ir turbūt dar ilgai nebūčiau susiruošusi pas gydytoją, jeigu ne draugė. Kai eilinį kartą darbe ne laiku prasidėjo kraujavimas pasiguodžiau jai, o ji man papasakojo pažįstamos istoriją, kuriai panašūs nenormalūs kraujavimai baigėsi vėžio diagnoze. Ne, neišsigandau, bet susimąsčiau ir užsirašiau ginekologo konsultacijai, juolab kad nesilankiau šiame moterų kabinete nuo sūnaus gimimo.

Ginekologė apžiūros metu kažką užčiuopė ir pasiūlė detalesnius tyrimus: buvo atlikta gimdos echoskopija, biopsija. Taip pat krūtinės ląstos rentgeno tyrimas, kuris turėjo atsakyti, ar nėra kokių blogybių plaučiuose. Galiausiai buvo įtartas  gimdos kūno vėžys. Išgirdusi diagnozę ne iš karto supratau, kad sergu mirtina liga, buvo jausmas, kad viskas vyksta ne su manimi. Klausiau ką gydytoja kalbėjo, koks greičiausiai bus gydymas, kad reikės operacijos, kad dabar reikia atlikti dar kažkokius tyrimus ir t.t. Išėjusi iš gydytojos kabineto jau vos tramdžiau ašaras, ir koridoriuje, pasislėpusi už kampo praplūdau.

Kito apsilankymo metu paklausiau gydytojos, kodėl aš? Juk nepatenku į moterų, kurioms gimdos vėžio rizika didesnė, grupę. Visų pirma, esu jaunesnė (tais metais man sukako 40 m.), o ši liga labiau paplitusi tarp vyresnių kaip 50 metų moterų. Nesu nutukusi, priešingai – esu sportiška, mano kūno masės indeksas – 20,5. Mėgstu bėgioti krosus, važiuoti dviračiu, o mankštą darau kiekvieną rytą. Nesergu cukriniu diabetu, neturėjau jokių nėštumo nutraukimų, nei gimdos, nei krūties vėžiu nesirgo niekas giminėje ir t.t.  Bet liga kažkodėl pasirinko manę. Gydytoja atsakė: „Deja, bet taip būna. O priežastys, dėl kurių liga pasirenka vienas ir apeina kitas, nėra iki galo aiškios. Mokslas kol kas neturi tikslaus atsakymo į šį klausimą“.

 

3 diena – operacijos metu pašalino ir gimdą, ir jos priedus

Nesu iš tų žmonių, kurie užklupus nesėkmėms, problemos, kišą galvą į smėlį it stručiai. Aišku, išgyvenau sunkų periodą, kol priėmiau ligą. Tačiau būtent nuo tos akimirkos, kai pasakiau: „Taip, sergu, bet tai tik vienas teiginys, o kitas – kad būtinai pasveiksiu“, ir prasidėjo mano sėkminga sveikimo istorija. Manau, tai ir buvo mano pirmoji pergalė prieš ligą. Ir baimė kažkaip nutolo, ir emocijos nustojo vadovauti protui. Pradėjau intensyviai domėtis liga, skaičiau daug literatūros, kalbėjausi su gydytojais. Manau, kad kiekvienas žmogus turi galių kovoti su liga, svarbu nepasiduoti.

Buvo paskirta operacijos diena, pasisekė su chirurgu, jis iš karto užtarnavo mano pasitikėjimą. Apskritai visi gydytojai buvo dėmesingi. Manau, kad tai labai svarbu. Buvau iš anksto nusprendusi, kad jei gydytojas nepatiks, prašysiuos pas kitą. Bet to neprireikė. Negaliu pasakyti, kad ramiai laukiau operacijos. Tas laukimas buvo be galo sunkus.

Operacijos metu buvo pašalinta ne tik gimda, bet ir kiaušintakiai su kiaušidėmis. Gydytojas  paaiškino, kad taip pasielgti buvo būtina, nes liga buvo išplitusi už gimdos ribų. Kad liga neatsinaujintų ir būtų sustabdytas piktybinis procesas, buvo paskirtas spindulinės terapijos gydymo kursas. Tikėjau gydytojais, tikėjau, kad jų parinktas gydymas apsaugos mane nuo metastazių ir ligos sugrįžimo.

Taigi susipažinau su visa puokšte švitinimo sukeltų šalutinių poveikių – vargino pykinimas, stiprus nuovargis, sutriko virškinimas, ir t.t.  Vėliau teko kentėti dėl dirbtinio klimakso (menopauzės). Juk, kai pašalino gimdą su priedais, man buvo tik 40 m. Todėl visam organizmui reikėjo persitvarkyti, o staiga atsiradusios menopauzės simptomai buvo labai nemalonūs: vargino karščio bangos, smarkus prakaitavimas, užrausdavo veidas, kaklas, krūtinė. „Šokinėjo“ ne tik kraujospūdis, bet ir nuotaika, kankino galvos skausmai, svaigimas, nemiga. Žodžiu, tas periodas tęsėsi apie penketą metų ir buvo tikrai nelengvas. Bet kalbėjau su gydytojais, vartojau vaistų ir po truputį klimakso požymiai ėmė silpnėti. Dabar, kai po operacijos, praėjo jau šešeri metai, jaučiuosi gerai.

 

4 diena – liga atrinko tikrus draugus

Prieš ligą buvau susiradusi draugą. Tačiau jis netapo ramsčiu sunkios akimirkos metu. Priešingai, neatlaikė mano diagnozės sunkumo, o sužinojęs, kad bus pašalinti kone visi moteriški organai, išėjo. Skaičiau, kad kai kurios moterys po tokių operacijų save menkina, tarsi, jos tapo nevisavertės, praradusios moteriškumą, „tuščios“. Aš tokių minčių neturėjau. Galbūt dėl to, kad viską buvau išsiaiškinusi su gydytojais. Žinojau, kad galėsiu gyventi lytinį gyvenimą ir tai, kad neturiu gimdos ir jos priedų, jo kokybei neatsilieps.

Galiu pasidžiaugti, kad nebuvau ir niekada nesijaučiau vieniša. Visada palaikė šeima, vaikai, draugai, bendradarbiai. Artimų žmonių jautrumas, širdingas domėjimasis ir pagalba, buvo ir tebėra svarbus ir labai padeda.  Juk vien galimybė išsikalbėti – jau savotiška terapija. Ligos nei nuo vaikų, nei nuo tėvų neslėpiau. Esu laiminga, nes man pasisekė su šeima. Jie priėmė mano ligą, tačiau neverkšleno, negailėjo ir nesisielojo dėl manęs, o stengėsi padėti labai konkrečiai: nueiti į parduotuvę, sutvarkyti butą, paruošti pietus, organizuoti išvyką į gamtą, teatrą ar kiną, ar paprasčiausiai išklausyti, kai man to reikėjo.

Esu optimistė nuo gimimo, o visi sunkumai tik sustiprino mane. Juk yra toks posakis: „Tai, kas neužmuša, padaro mus stipresniais“. Gyvenimas, koks sunkus beatrodytų, yra dovana. Turime kovoti dėl savo gyvybės, dėl to, kad būtume aktyvūs, darbingi, sąmojingi.

Ligos metu labai susidomėjau įvairiausiomis emocijų valdymo technikomis, kvėpavimo pratimais, autotreningu. Tai irgi labai padėjo ir tebepadeda. Juk nesu robotas ir mane užpuola nerimas ar baimė, piktys ar kaltės jausmas ir t.t. Mokausi emocijas valdyti, o ne slopinti, kad jos taptų draugu, o ne priešu.

 

5 diena – pamokos, kurias išmokau

Po ligos praėjo jau šešeri metai, ji neatsinaujino. Pirmoji pamoka, kurią išmokau – kad reikia daugiau mylėti save. Nors galbūt tai gali atrodyti ir egoistiškai. Tačiau niekas nepasirūpins jūsų sveikata, tik jūs patys. O ir aplinkiniams esame reikalingi sveiki ir darbingi. Darbas, vaikai, daržai ar vyras – nėra pasiteisinimas nesirūpinti savimi. Pagalvokite, kas nutiks su šeima, vaikais, darbais ar daržais, kai susirgsite sunkia liga.

Kaip rūpinuosi savimi? Kasmet apsilankau pas šeimos gydytoją, ginekologą. Atlieku visus būtinus tyrimus. Kiekvieną kartą eidama nerimauju, o jeigu liga atsinaujino? Bet baimė nesustabdo, nes tikrai žinau, kad geriau sužinoti apie ligą anksčiau negu per vėlai. Kol kas mano vizitai sėkmingi ir ligos požymių nėra. Stengiuosi sveikai maitintis, stiprinti imunitetą. Tikiu vaistažolių galia, bet dėl jų vartojimo visada pasitariu su gydytojais. Kadangi visada mėgau sportuoti, tad ir dabar stengiuosi daugiau judėti, būti gryname ore. Kartu išmokau džiaugtis smulkmenomis: saulėta diena, paukščiu čiulbėjimu, netikėtai atsiradusiu draugu, kuris labai padėjo, kai to visai nesitikėjai…

Kita pamoka – kad būtinai reikia turėti mėgstamą veiklą, darbą ar pomėgį. Man labai padeda darbas mokykloje, vaikai trykšta energija, gyvenimo džiaugsmu ir tai persiduoda man. Mylimas darbas – tai ta veikla, kuri padeda pamiršti ligas ir negalavimus. Man gyvenime pasisekė ir į darbą einu su džiaugsmu. Užjaučiu tuos, kurie negali tuo pasigirti.

Dar viena pamoka – kad reikia pakeisti požiūrį ir nevertinti ligos, kaip nepelnytos bausmės, nes „aš juk tokia gera“, o žiūrėti į ligą, kaip iššūkį, kurių gyvenime yra ne vienas. Taigi liga, kaip ir kiekviena iššūkis, sudaro sąlygas keistis, tobulėti, gyventi pilnesni gyvenimą.

 

6 diena – laikas labai brangus, kad jį švaistytume

O svarbiausia ligos pamoka – kad laikas, kuris mums duotas, išties labai brangus, todėl reikėtų stengtis jo nešvaistyti. Galbūt dėl to, dabar turiu daugybę pomėgių. Stengiuosi, kad kiekviena diena būtų prasminga, kad ką nors nuveikčiau, kas man miela. Liga parodė, kad žmogus nėra savo gyvenimo tvarkytojas, kad jis nežino, kiek jam liko. O jei nežinai kiek liko, stengiesi daryti tai, kas patinka.

Prieš porą metų su nauju draugu persikėlėme gyventi į sodybą. Atsikraustėme vasarą ir skubėjome namą paruošti žiemai: pakeitėme kanalizaciją, perdengėme ir apšiltinome stogą. Name turiu savo kabinetą, apie kurį svajojau. Niekada negalvojau, kad taip patiks dirbti žemę – auginti daržoves, ravėti ir grąžinti aplinką.  Pradėjau domėtis gėlėmis, dekoratyviniais augalais, landšafto dizainu. Patinka angliško stiliaus kaimo sodybos, kuriose kuriamas kiek apleisto ir sulaukėjusio sodo įvaizdis. Po truputį pradėjau planuoti, perku žurnalus, domiuosi, kokius augalus kurioje vietoje galima būtų įveisti.

Pastaruoju metu pamėgau skaityti knygas apie įžymius žmones, autobiografines. Jas skaitydama, supranti, kokie stiprūs buvo jų likimo smūgiai, ir kiek daug žmogus gali atlaikyti.

Ir tai dar ne viskas. Pradėjau domėtis paveikslų, kurie gaminami naudojant įvairių medžiagų aplikacijas, kūrimu. Jau porą esu padariusi, ir jie sulaukė didelio susidomėjimo  tarp draugų.

Kartu lankausi sergančiųjų vėžiu draugijos renginiuose, stengiuosi perduoti savo patirtį moterims, kurioms liga tik nustatyta, kurioms labai reikia patarimo, tikėjimo ir paprasčiausio pavyzdžio, kad ir pikta liga gali atsitraukti.