Reginos istorija

R

1 diena – ar galima įtarti vėžį, kai jautėsi visiškai sveika?

Esu savarankiška, nuo nieko nepriklausoma, galiu šypsotis, ir tai svarbiausia. O prieš porą metų, 2013-aisiais, vilčių, kad išsikapstysiu, buvo nedaug. Ir tai jau antras kartas, kai man buvo nustatyta vėžio diagnozė. Pirmą kartą išgirsti šią žinią teko prieš 17-ka metų, 1998-aisiais. Tuomet man buvo 48-eri, buvau sveika, energinga, kupina jėgų ir sumanymų. Mano pašaukimas buvo sportas, ypač mėgau krepšinį. 
Taigi 1998-aisiais patyriau nedidelę autoavariją ir patekau į ligoninę. Tuomet buvo įprasta patekusius į ligoninę žmones ištirti nuodugniai, todėl mane tikrino visi specialistai, buvo paskirta ir ginekologo konsultacija. Ginekologė atliko ne tik gimdos, bet ir krūtų patikrą. Pastebėjau, kad, apžiūrint krūtis, čiuopiant jas, didelės gydytojos akys tapo dar didesnės. Ji pasiteiravo, ar niekur neskauda, tačiau man nieko nepaaiškino. Grįžau į palatą. Po kurio laiko atėjo palatos gydytojas ir davė raminamųjų, vėl nieko nepasakęs. Išgėriau. Po to ištiesė siuntimą į onkologijos ligoninę. Kokia nesąmone! Jaučiuosi sveika kaip ridikas, o man nori onkologinę ligą pripaišyti! Sakau: „Gydytojau, jūs turbūt suklydote, veikiausiai siuntimas ne man.“ O jis: „Tau, tau. Tik nesijaudink, dabar pamiegok, paimk lapelį, o kai grįši į namus, tada ramiai viską apmąstysi.“
Suprantama, kad nei vyrui, nei sūnui nieko apie šį siuntimą nesakiau. Pirmiausia dėl to, jog pati dar netikėjau, kad sergu. Antra, baisiai nepakeliu gailesčio. Įsivaizdavau, kaip visi ims gailėti, ašaroti, raudoti, vos ne laidoti – juk tais laikais vėžys skambėjo daug grėsmingiau negu dabar. Ir, trečia, man patinka viską daryti pačiai, niekam neužkrauti savo rūpesčių.

 

2 diena – ligoninės duris išdrįsau praverti ne iš karto

Vyras – į darbą, aš – į Kauno onkologijos ligoninę Panemunėje. Išlipu iš autobuso, pamatau tą baisų raudoną mūrą, ir kojos mane neša atgal prie stotelės – kuo greičiau namo, kuo toliau nuo to „vėžininkų“ centro. Po kelių dienų istorija kartojasi. Atvažiuoju, išlipu, o galvoje sukasi mintys: „Gal reikia vis dėlto nueiti… O gal nereikia niekur eiti, juk taip gerai jaučiuosi, koks čia vėžys gali būti, nesąmonė…“ Ir vėl kuo skubiau į namus. Po to vėl važiuoju iki ligoninės ir vėl grįžtu niekur nenuėjusi. Kokį mėnesį sukau ratus apie ligoninę, gal kokius 6 kartus pirmyn atgal važinėjau, kol vieną dieną paklaikusiomis akimis išdrįsau praverti duris ir įeiti į vidų. 
Dabar, manau, gerai, kad tada koridoriuje pasitaikė išmintingas gydytojas – pamatęs mano veido išraišką, jis viską suprato, paėmė už rankos ir nuvedė iki gydytojo kabineto durų. Kitaip vėl būčiau pabėgusi…
Apžiūrėjęs mane onkologas pasakė: „Kažką krūtyje turite“. „Ką turiu, viskas mano“, – atrėžiau. Niekada žodžių kišenėje neieškojau, stresinėmis aplinkybėmis taip pat. Tą pačią dieną buvo atlikta biopsija ir buvau išleista į namus. Namuose apžiūrėjusi krūtį pamačiau, kad jos apačia tarsi „apelsino žievės“ aptraukta. Kodėl to nepastebėdavau? Manau, kad tais laikais labai trūko informacijos apie krūties vėžį. Šiuolaikinės moterys šiuo požiūriu laimingesnės, nes joms pateikiama tikrai daug žinių apie krūties vėžį, sudaromos visos galimybės išsitirti, kad liga būtų nustatyta kuo anksčiau.
Biopsijos atsakymo laukiau viena, niekam apie savo išgyvenimus nepasakojau, buvau įsitikinusi, kad pati susitvarkysiu, todėl nėra ko artimųjų gąsdinti. Kai atvažiavau atsakymo, gydytojas ėmė braižyti schemą, piešti krūtį, auglį, jo dydžius, kažkokius skersinius, išilginius parametrus. Tiesą pasakius, nelabai susigaudžiau, ką jis daro, kam to reikia. Galiausiai pasakė, kad viršutinę kairiosios krūties dalį paliks, o išpjaus tik jos apačioje esantį darinį. Jei taip, tada vėžys ne toks baisus, kaip jį piešia – pamaniau. Greitai išsioperuosiu – ir vėl būsiu sveika. Taigi buvau gerai nusiteikusi ir laukiau operacijos.

 

3 diena – po operacijos paprašiau cepelinų

Ir operuotis atvažiavau viena, šeimos nariai ir toliau gyveno nieko nežinodami. Ši data – 1998 m. birželio 9-oji – giliai įsirėžė į atmintį. Po operacijos gydytojas pasakojo, kad, pradėjęs operaciją ir pamatęs, koks didelis navikas, minutėlei stabtelėjo, nes jam kilo mintis mane žadinti ir klausti, ar galima šalinti visą krūtį, nes man buvo žadėta tausojamoji operacija. Aišku, taip kalbėdamas gydytojas gudravo, nes jų praktikoje neretai tikrosios operacijos apimtys išaiškėja jau pradėjus chirurginę intervenciją. Taip nutiko ir man. Pašalino visą kairiąją krūtį, daugybę aplinkinių audinių, kairės rankos pažasties limfmazgius. Žodžiu, „išpjaustyta“ buvau stipriai. Pasirodo, tas piktas darinys buvo giliau pasislėpęs, o matėsi tik jo pumpurėliai. Patikslino ir diagnozę – III stadijos vėžys. 
Manau, kad ligoninės personalas mane prisimena iki šiol, nes pokštų iškrėčiau nemažai, o pradėjau dar būdama operacinėje. Kai anesteziologas ėmė žadinti, plekšnoti per veidą, išrėžiau: „Nemuškit, atneškit cepelinų, valgyti noriu“. Pati šių žodžių neatsimenu, matyt, dar nebuvau visiškai pabudusi po narkozės. Užtat kitą dieną, kai gydytojas atėjo į palatą nešinas cepelinais, nežinojau, kur slėptis iš gėdos. Slaugutei įtaisiau mėlynę, nes kai mane atvežė su ratukais į palatą, taip įsikibau į jos ranką, kad vos atplėšė. Šiek tiek atsigavusi nuo narkozės, išsigandau, nes nejaučiau kairiosios rankos. Galvoje sukirbėjo mintis – gal ranką amputavo? Vėl nelabai atsimenu, bet palatos moterys pasakojo, kad ta operuota ranka kilnojau kėdę kelis kartus, sakydama: „Vienas-du, vienas-du, ranka yra, vadinasi, gyvensiu.“
Visą gyvenimą viską dariau pati, nenoriu ir nemėgstu, kad kas man padėtų. Ligoninėje irgi viską norėjau daryti pati. Nesėdau į jokius vežimėlius, jau kitą dieną po operacijos iš procedūrinio iki palatos atėjau pati.

 

4 diena – šeima pagaliau sužinojo, giminė – ne

Vyras ir sūnus apie tai, kad sergu krūties vėžiu, sužinojo jau po operacijos. Jiems telefonu pranešė gydytojas. Ragelį pakėlęs sūnus ne iš karto suprato, kas nutiko. Jis pamanė, kad paskambino per klaidą – juk jo mama onkologijos ligoninėje nedirba. Bet gydytojas patikslino, kad aš toje ligoninėje ne dirbu, o gydausi, kad man atlikta operacija…  Žinia namiškius iš tiesų pribloškė. Vyras, sūnus, mano (dabar jau mirusi) mama – visi iš karto sulėkė į palatą. Ir nutiko tai, ko labiausiai bijojau: vyras su sūnumi apsikabinę vos valdosi nepravirkę, veiduose toks gailestis, kad neįmanoma į juos žiūrėti, mama verkia. „Žvakių atnešėt?“ – klausiu. Palatos moterys prunkščia, o aš jaučiuosi siaubingai, nes man visai nereikia to gailesčio ir užuojautos. Žodžiu, išvariau visus namo ir sakiau, kad su ašaromis nesirodytų. Sūnus ir vyras iš karto viską suprato. Jie suprato, kad manęs nereikia gailėti, priešingai – reikia padrąsinti. Esu jiems dėkinga už tai, kad nuo tos akimirkos jie niekada neleidžia jaustis ligonei, kad visada parodo, kiek esu jiems reikalinga, svarbi.

Po penkių parų mane išleido į namus. Po operacijos reikėjo važinėti perrišti žaizdas – o jos buvo didelės, vietomis ne siūlais, o kabėmis sukabintos. Buvo įdėta nemažai drenų.

Beje, būdama ligoninėje sugebėjau sudalyvauti giminės susitikime, ir niekas nepastebėjo, kad esu po operacijos, kad pašalinta krūtis. Slaugytojos maišelius, į kuriuos per drenas bėgo skystis, pritvirtino prie šono, apvyniojo kiečiau, liepė užsidėti kokį tvirtesnį švarkelį. Pamenu, kad vilkėjau džinsinę suknelę. Taip nuvykau į vyro tėvo mirimo metines, po kelių dienų – į giminių susitikimą.

Sugijus žaizdoms buvo paskirtas švitinimas. Iš viso 27 seansai. Šis gydymas mane smarkiai nualino, kuokštais iškrito plaukai, nudegė oda. Tuo metu, gaila, buvo mažai informacijos apie maisto papildus ar kitas priemones, kad greičiau atsigaučiau nuo gydymo metu patirtų šalutinių poveikių. Supratau, kad nepajėgiu dirbti. Vyras tik apsidžiaugė, kad nebedirbu, nes seniai ragino mesti darbą ir labiau rūpintis savimi. Galia, kad tik tokiomis aplinkybėmis tai nutiko.

Gana ilgai vargau su kairiąja ranka, po operacijos jos negalėjau tinkamai valdyti. Ir mankštas dariau, ir pratimus, ir masažus, bet ranka vis neklausė. O padėjo atsitiktinumas. Labai mėgstu vandenį. Visada išnaudoju progą pasimaudyti tvenkinyje, ežere, jūroje, o žiemą būtinai lankau baseiną. Taigi baseine pavyko atkurti ir rankos judesius. Už tai esu labai dėkinga treneriui – pamatęs, kad plaukiant dirba tik viena mano ranka, timptelėjo nevaldomą ranką taip, kad ji iš karto ėmė manęs „klausyti“.

Visą laiką nuo diagnozės nustatymo lankiausi pas gydytojus, atlikdavau visus paskirtus tyrimus, ir ligos atsinaujinimo požymių nebuvo. Sunerimau, kai ėmė labai stipriai skaudėti kaulus, kai nepadėdavo paprasti nuskausminamieji, kai pradėjau klijuoti opioidinius pleistrus. Visa tai pasakojau gydytojams, bet jie nieko nerasdavo, o tyrimai buvo geri. Tada paprašiau siuntimo atlikti magnetinio rezonanso tyrimą į Alytų.

 

5 diena – po 15-kos metų – naujas išbandymas

Į Alytų važiavau vėl viena: nei vyrui, nei sūnui nieko nepranešiau. Po tyrimo priėjo gydytoja. Pastebėjau, kad žiūri į mane su nerimu, klausinėja, ar viena atvažiavau, kaip jaučiuosi, ar sugebėsiu pati grįžti. Kodėl ji tokia rūpestinga, supratau, kai perskaičiau tyrimo išrašą, kuriame buvo parašyta, kad kauluose yra ir židinių, ir metastazių. Va tada iš tiesų patyriau visą jausmų virtinę: sukrėtimą, sielvartą, paniką, pasimetimą, pyktį, liūdesį.   Pamenu, kad išvažiavusi iš Alytaus sustojau miške, išlipau iš automobilio, priėjau prie medžio, apkabinau jį taip stipriai, kad pamėlo pirštai, ir rėkiau, rėkiau, rėkiau… Bet silpnumo akimirka truko neilgai, atsigavau ir pati sau tariau: „Argi reikia taip sielotis, juk ne pirmas kartas, įveiksi.“
Taigi po 15 metų, 2013 m. gegužės 4-ąją, prasidėjo mano naujas gydymo etapas – spindulių terapija. Taip sutapo, kad ir mano draugei tuo pačiu metu buvo paskirtas švitinimas. Ji smulkesnė, lieknesnė, einame kartu į procedūrą, ir aš gydytojai sakau, kad draugės palauksiu, kad palydėsi ją į palatą, nes ji silpnesnė. O gydytoja man: „Tai ne ji, tai jūs silpnesnė.“ Taip ir buvo.
Gavau didelę spindulių dozę ir po 3 seanso jau nesugebėjau pati vaikščioti. Paguldė į ligoninę. Pykino, vėmiau, viduriavau, o pietums atneša kopūstų sriubos… Palatoje buvome trys tokios „švytuoklės“. Mėnesį trukusios spindulinės terapijos metu numečiau 27 kg. Iš viso buvo 25 seansai. Pasekmės labai sunkios – oda kaip anglis, stemplė nudeginta, skrandis pažeistas, nieko praryti negaliu, net vandens. Po to išsiaiškinau, kad šalutiniams poveikiams sušvelninti prieš procedūrą ligonis turėtų išsitepti kūną specialiu aliejumi, kuris ir nuskausmina, ir apsaugo stemplę, kitus organus, odą nuo spindulių. Man jo niekas nedavė. Šis švitinimas mane ir parklupdė – atsidūriau vežimėlyje. O gėda… Galvą slepiu, į megztinį įsisuku, o ašaros byra…
Norėjau kuo greičiau namo. Vyras su sūnumi nuolat lankė, vežiodavosi namo prausti. Kai išrašė iš ligoninės, šiaip taip didelėmis pastangomis galėjau pusiau sulinkusi paeiti. Gyvenu 4 aukšte. Tarsi amžinybė atrodė man tada kelias iki namų. Kiekvienoje aikštelėje ilsėjausi atsisėdusi ant kėdės. Vyras ir sūnus nežinojo, už kokios kūno vietos mane laikyti, nes viską skaudėjo. Oda – vien žaizdos, vidaus organai taip pat pažeisti, pašlijo ir širdis. Niekam to nelinkiu. Tiesa, vėliau atsirado ir aliejukai ligonėms prieš švitinimo procedūras. Paskui gydytojai kalbėjo, kad galbūt reikėjo skirti mažesnių dozių spindulių terapiją, bet ilgesnį laiką. Bet jau buvo po visko. Tačiau nesigailiu: matyt, taip reikėjo. Tikiu, kas viskas gyvenime vyksta ne šiaip sau. O kas yra skirta man, tas mano.

 

6 diena – matyt, dar esu reikalinga

Daugiausia laiko skiriu Kauno apskrities moterų sveikatos draugijos „Alma“, kuri vienija sergančiąsias onkologinėmis ligomis, veiklai. Taip nutiko, kad nuo 2002 m. šiai draugijai ir vadovauju. Esame įsikūrę tame „baisiame mūre“, į kurį kadaise taip sunkiai įžengiau. Dabar čia lankausi kone kasdien. Manau, jog labai gerai, kad mūsų draugijos buveinė yra pačioje ligoninėje. Juk neretai moterims pagalbos prireikia ir tik išėjus iš gydytojo kabineto durų, išgirdus diagnozę. Aplankau moteris palatose, stengiuos nuteikti optimistiškai, visada šypsausi ir joms neleidžiu verkšlenti. Juk „vėžiukas“ – toks padaras, kuris iš karto pajus, kad žmogus yra silpnas, ir tada „suės“ negailestingai. Negalima pasiduoti ligai, pasirodyti silpnoms.
Moterys man sako: „Tu dar reikalinga šioje žemėje tvarkai palaikyti, dar daug ko čia nepadarei“. Ir man tai svarbu. Kiekviena sergančioji su savo liga susitvarkys lengviau, jeigu jaus artimųjų, draugų palaikymą, jausis reikalinga. Juk sergančiajai reikia ne tik išsikalbėti apie savo ligą, gauti naujų žinių, informacijos. Ne mažiau, o gal ir daug svarbiau yra bendrauti, keliauti, domėtis, kitaip sakant, džiaugtis gyvenimu. Tuo keliu eina ir mūsų draugija. Mes organizuojame ne tik konferencijas, kuriose kalbame apie įvairias naujoves (pvz., šiemet bus paskaita apie šunų terapiją), bet ir įvairias išvykas, renginius. Svarbią vietą skiriame meninei programai.
Visoms sergančiosioms vėžiu linkiu jokiu būdu neužsidaryti namuose tarp keturių sienų, neužsisklęsti savyje. Sužinojus diagnozę – nepulti į paniką. Krūties vėžys – liga, bet pasiduoti jai nevalia. Reikia žiūrėti į priekį ir gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenote iki tol, nedrausti sau ir mėgstamų patiekalų pavalgyti, ir t. t. Reikia susirasti veiklą, užsiėmimą ir kovoti su savo liga, dėti pastangų dėl savo sveikatos. Niekas kitas už pačią to nepadarys. Artimiesiems mes reikalingos sveikos, besišypsančios, o ne verkiančios ir savęs gailinčios. Ačiū Dievui, kad ir aš šiandien krutu, judu ir galiu šypsotis. O kas giliai viduje – ne visiems reikia žinoti.