Sėkmingą sveikimą nulėmė atsitiktinė frazė: „Gal norite išsitirti išsamiau?“

S

Žinia, kurią noriu pasiųsti, – kad onkologinės ligos savaime nepareina, o svarbiausiu išlieka pačios sergančios moters vaidmuo. Ji pati turi susirūpinti savo sveikata, nueiti pasitikrinti profilaktiškai, gydytis ir atlaikyti visus išbandymus, jei liga bus nustatyta. Niekas kitas už ją to nepadarys. Tačiau be palaikymo, artimųjų ar draugų, praeiti šį kelią labai sunku, praktiškai neįmanoma. Man pasisekė – turiu nuostabią šeimą, be kurios nebūtų šių gražių 24 gyvenimo po ligos metų.

„Dovanėlė“ prieš šv. Kalėdas

Žirnio dydžio darinuką apčiuopiau, kai maudžiausi duše. Buvo 1993-ųjų gruodis, prieš šv. Kalėdas. Nepastebėti jo buvo neįmanoma, nes buvo specifinis: liaukos ar cistos juntamos kitaip, o šis buvo pokietis. 1993-uosius galima vadinti informacinės sklaidos apie krūties vėžį pradžios metais. Tada ši tema buvo „ant bangos“. Dirbau švietimo sistemoje, tad dalyvavau seminaruose, bendravau su užsieniečiais, kurie tuomet kaip tik intensyviai vykdė švietėjišką veiklą. Be to, ir aplinkoje buvo tokių sergančiųjų. Taigi žinojau ir apie ligą, ir kaip tikrintis.

Pirmas „o gal“

Apsilankiau pas savo rajono gydytoją. Ji apžiūrėjo ir nuramino, kad nieko blogo, kad guzelis nepiktybinis. Tačiau man beeinant iš jos kabineto, lyg tarp kitko pasakė: „O gal norite siuntimo konsultacijai į Vilnių?“. Atsakiau: „Taip“. Tokių „o gal“ mano istorijoje buvo ištarta 3 kartus.

Antras „o gal“ ištartas Vilniuje

Su siuntimu atvykau į Santariškių ligoninę. Gydytoja apžiūrėjo ir vėl nuramino, kad tai yra nepiktas darinys: „Jeigu šis darinukas erzins ar pastebėsite kokius pokyčius, galėsite kreiptis į chirurgą savo mieste, jis išoperuos vietoje“, - aiškino onkologė. Tačiau man atsisveikinant ir einant durų link, vėl, lyg „tarp kitko“, nuskambėjo siūlymas: „O gal padarom biopsiją?“. Paimti audinių sekėsi sunkiai – vos kelis lašiukus. Ir visą laiką gydytoją kalbėjo, kad tikrai nieko blogo čia nėra, tiesiog, norima apsidrausti.

Namo važiavau visiškai rami, nieko blogo nė nenujausdama. Tai buvo antradienis, o šeštadienį (tuomet šeštadieniais dirbdavome) į darbą paskambino dukros ir pasakė, kad namie manęs laukia laiškas iš Santariškių ligoninės. Tada jau pakirto kojas, nes supratau, kad darinys piktas. Namuose atplėšusi laišką perskaičiau: „Jūsų darinyje rasta piktybinių ląstelių, prašome skubiai atvykti“.

Nuvažiavau pas tą pačią gydytoją. Dėl mėnesinių operacija buvo atidėta iki 1994-ųjų vasario 4 d. Mėnuo, kol laukiau operacijos, buvo sunkiausias, „važiavo stogas“, į galvą lindo pačios blogiausios mintys. Tuo metu buvau 44 metų, dukros – paauglės: viena – šeštokė, kita - aštuntokė. Dėl jų ir buvo didžiausias skausmas, kad svarbiausias darbas neatliktas – vaikai neužauginti. Tad iki operacijos tikrai buvo ir nerimo, ir ašarų. Beje, per tą mėnesį ir krūtis „parodė“, kad serga: pradėjo formuotis įdubimas ties speneliu, spenelis traukėsi į vidų, krūtis deformavosi.

Verkiau naktimis, galvodama, kad dukros negirdi

Operacijos metu pašalintas 2,5 cm dydžio auglys ir limfmazgiai pažastyje. Diagnozuota II stadija. Iš karto po operacijos paskirta 30 švitinimo seansų. Jie buvo trumpi – po 3 min., todėl didelių blogumų nesukėlė. Vienintelė spindulinio gydymo pasekmė – kad blogai gijo žaizda, todėl likęs gana didelis, negražus randas, kuris juntamas ir dabar. Vėliau vykau reabilitacijai į Palangą, po to - 8 mėnesiai chemoterapijos.

Chemoterapijai vartojamus vaistus, dėl jų spalvos tuo metu ligonės vadino: „baltoji“,  „geltonoji“ arba pati agresyviausia, stipriausia - „raudonoji“ „chemija“. Man buvo paskirta „geltonoji“. Sunkiausia buvo pakelti pykinimo priepuolius. Jie prasidėdavo maždaug po valandos po vaistų sulašinimo. Tad pirmoji naktis po procedūros būdavo baisiausia: tąsydavo, pykindavo, o vemti nebuvo ką, nei gerti, nei valgyti negalėdavau... Sunkiausiais momentais raudodavau apsikabinusi pagalve.

Tuo metu dar nebuvo veiksmingų vaistų, skirtų pykinimui lengvinti. Šiandien yra daugiau medikamentų, pagalbinių priemonių, maisto papildų ir moterims šiek tiek lengviau pakelti šiuos varginančius gydymo epizodus. Kitas blogumas - nuo chemoterapijos „dingo“ venos. Jau po 3 procedūros, jos išdegė, ir sesutėms labai sunku buvo rasti veną, į kurią būtų galima prijungti lašelinę. Tas venų ieškojimas irgi išvargindavo. Ir šiandien venų neturiu, ir paimti kraują iš venos man yra didelė problema. Užtat plaukai visai neišlinko, peruko nereikėjo.

„O gal šaliname gimdą?“

Praėjus metams po krūties vėžio diagnozės nustatymo, profilaktinio patikrinimo pas ginekologą metu buvo rasta mioma. Tai gerybinis darinys, tačiau gydytojai, atsižvelgiant į mano istoriją, pasiūlė šalinti gimdą su visais priediniais organais. Pasitarusi su šeima, sutikau. Priimti tokį sprendimą padėjo žinios, kurias turėjau dalyvaudama įvairiose renginiuose apie krūties vėžį, taip pat betarpiškas bendravimas su krūties vėžiu sirgusiomis moterimis. Teko dalyvauti susitikime su amerikietėmis, kurios dalijosi savo patyrimais, išgyvenimais. Būtent jos ragino nebijoti ryžtis gimdos šalinimo operacijai, nes JAV, vakarų šalyse tokia praktika labai populiari, ir moterims, kurios neketina gimdyti ir sirgo krūties vėžiu, gimdos šalinimas gali užkirsti kelią ligai atsinaujinti.

Nė trupučio nesigailėjau dėl tokio sprendimo, nors, pašalinus gimdą ir visus jos priedus, priverstinis klimaksas kai tebuvo 45-ieji metai sukėlė daug nepageidaujamų reiškinių. Teko gerti hormonus, dėl to labai išstambėjau – priaugau net 20 kg. Tačiau po šešerių metų hormonų vartoti jau nebereikėjo, normalizavosi ir svoris. Dabar vėl sveriu 60 kg, kaip ir prieš visas operacijas. Sugrįžti prie normalaus svorio nebuvo sunku. Matyt, mano genai geri, tokie, kaip mamytės, kuri visada buvo liekna. Taip ir aš valgiau ką norėjau, niekada neskaičiavau kalorijų ir neturėjau antsvorio (išskyrus, vaistų sukelto). Aišku, nepersivalgydavau ir naktimis prie šaldytuvo neidavau. Bet ir noro tokio niekada nebuvo.

Palaikymas būtinas

Palaikė vyras, sesuo ir pačios optimizmas, tikėjimas. Liga atskleidžia santykių tikrumą, parodo, ar žmogus, su kuriuo gyveni, yra tas, kuriuo gali pasitikėti ir kai jėgos apleidžia. Neįsivaizduoju, ar šią ligą galima ištverti, jei nėra šeimos, ypač vyro, paramos.

Mes stengdavomės daug nekalbėti apie ligą, nesvarstyti ir negalvoti, kaip bus. Tiesiog jaučiau vyro dėmesį, rūpestį, pagalbą, visur visada stengėsi padėti, lankė ligoninėje, viską darė, kad tik man būtų lengviau.

Ne taip seniai dukros prisipažino, kad girdėdavo, kaip aš naktimis verkdavau. Bet to neparodydavo. O aš galvojau, kad jos miega, negirdi...

Maisto nesirinkau – valgiau, ką norėjau

Yra moterų, kurios besigydydamos ir po ligos didelį dėmesį skiria mitybai. Aš joms nepriklausau. Mano nuomone, vien vėžio gydymas yra stresas organizmui. Kam jį dar kankinti maistu, kurio jis nenori, bet kuris neva yra jam sveikas. Visada maniau, kad pats organizmas pasako, ko jam reikia. Svarbu įsiklausyti ir valgyti, ką nori.

Visada buvau aktyvi

Visada buvau aktyvi, nestokojau veiklos. Tai padėjo ir padeda negalvoti apie ligą, jos pasekmes. Stengiausi nepasilikti viena su savo mintimis, tęsiau darbą. Nedarbingumo pažymėjimą paimdavau tik kelioms dienoms po „chemijos“ sulašinimo. Pradžioje nebuvo lengva, ypač kai reikėjo vesti pamokas. Niekada nepamiršiu vaikų akių, kokiomis jie į mane, pirmą kartą po ligos atėjusią į pamokas, žiūrėjo. Iš jų akių supratau, kad esu jiems tarsi žmogus iš kitos planetos. Beje, panašių žvilgsnių sulaukdavau ir iš bendradarbių. Vis dėlto tais laikais išgyvenamumas sergant vėžiu nebuvo toks aukštas, kaip dabar, ir daugelis į manę žiūrėjo, kaip į pasmerktąją, su mintimi, kad mano dienos suskaičiuotos.

Ligą išduoda dešinė ranka, kuri dėl išpjautų limfmazgių yra patinusi. Pašalinus limfmazgius limfa blogiau nuteka ir  ima kauptis rankoje, kuri dėl to ima tinti ir pradeda tirpti. Tai vadinamoji limfedema. Gelbsti mankštos, pratimai, masažai. Bet aš jos neslepiu po plačių palaidinių rankovėmis. Kaire ranka rašyti neišmokau, viską darau dešine, ir tai ją vargina. Kai labai pavargdavau rašyti lentoje, prilaikydavau ją kita ranka.

Draugijos veiklioje nuo pat pirmų dienų

Nuo 1995-ųjų mūsų mieste veikia Panevėžio moterų, sergančių krūties ligomis bendrija „ATGAJA“. Tais laikais labai reikėjo to bendravimo, ieškojome kontaktų su sergančiais Lietuvoje, Vakaruose, stengiamės, kad kuo daugiau moterų žinotų apie ligą, kad laiku pasitikrintų, kad suprastų, jog krūties vėžys nėra maras ar kitas mirtinas užkratas, kad apie jį reikia atvirai kalbėti. Kita vertus, ir šiandien tokio bendravimo svarba neišblėso. Sergant šia liga būtina išsikalbėti, nelikti vienam, būti suprastam, palaikytam. Pasirodo, kad dar yra moterų, kurios dėl pašalintos krūties ar gimdos jaučiasi luošos, nevisavertės, negražios, nemoteriškos ir t.t. Svarbu, neleisti joms taip galvoti. Ir didžiausią paramą gali suteikti šeima, vyras, kuris turėtų rasti žodžių, kad moteris pasijustų mylima, reikalinga. Deja, neretai vyrų reakcija būna priešinga. Pažinojau dvi moteris, kurios savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Vieną vyras paliko, sakydamas, kad jis su neįgalia negyvens. Kitą sugniuždė kalbomis, kad jį be gimdos yra ne moteris ir jam tokios nereikia. Žiauru, bet ir šiais laikais yra tokių „vyrų“. Todėl mūsų draugija bandė rengti susitikimus vyrams, kad jie kuo daugiau sužinotų apie ligą, bet... jie neateina.

Tikrintis, tikrintis ir dar kartą tikrintis

Kad ir kaip nelengva buvo, žmogus viską perneša. Vartojau tai, ką rekomendavo gydytojai: vaistus, hormonus, vitaminus. Visada lydėjo operavusio gydytojo A.Mudėno žodžiai: „Nepamiršti ir nuolat tikrintis pas gydytojus“. Jau praėjo daugiau negu 20 metų, užaugo dukros, turiu anūkų. Visada, kartą per metus, tikrinuos profilaktiškai. O visoms moterims noriu pasakyti: „Tikrintis, tikrintis ir dar kartą tikrintis. O jei yra nors ir maža abejonė, ją visada reikia išsklaidyti“. Žinau, koks būtų mano likimas, jei būčiau numojusi ranka į pasakytus gydytojų žodžius: „O GAL?“... Tikiu, kad Dievo apsauga neleido man pasielgti netinkamai.