Stebuklas – 18-ka metų gyvenu su plaučių vėžiu

S

Su vėžiu susidūriau 1997-aisiais, ne pati, mano vyrui diagnozavo plaučių vėžį. Turbūt nereikia pasakoti, ką patyriau ir išgyvenau aš, mano vyras… Labiausiai slėgė, gąsdino, baugino ne tik pati diagnozė, o tai, kad jis serga ne kuo kitu, o plaučių vėžiu. Juk žinoma, kad beveik visada plaučių vėžys aptinkamas labai vėlai, todėl po tokios diagnozės žmonės ilgai negyvena. Na, metus, na, dvejus. Taip sakė ir mums. Bet, nepaisant „visažinių“ prognozių, su liga gyvename jau 18 metų, ir tie metai nebuvo vien kovos už gyvenimą, jie buvo kupini džiaugsmo, veiklos, smagių akimirkų. Be abejo, iššūkių taip pat netrūko.

Operacija buvo sunki, pašalino plautį 

Gyvenome Elektrėnuose, vyras dirbo elektrinėje, todėl privalomai profilaktiškai sveikatą tikrino nuolat. Vieno tokio eilinio patikrinimo metu kairiajame vyro plautyje gydytojai aptikto gana didelį auglį. Kodėl šio pikto darinio niekas nepastebėjo, kai jis buvo mažas? – retorinis klausimas. Tiesa, matė dėmeles, bet dėmesio į jas nekreipė ir mums nesakė, kad reikia išsamiau tirtis. Aiškino, kad dėl elektrinės kaminų dūmų dėmelės plaučiuose yra kone pas visus pacientus.

Gydymas – operacija, kurios metu gydytojai planavo pašalinti tik auglį. Bet paaiškėjo, kad naviko niekaip negalima atskirti, todėl kartu teko šalinti ir plautį. Be to, operacijos metu, ir kitame plautyje buvo pastebėtas nedidelis darinukas. Todėl po mėnesio turėjome grįžti į ligoninę ir švitinti likusį dešinįjį plautį. Bet po mėnesio vyras pasijuto nepaprastai blogai, duso, skrepliavo. Vietiniai gydytojai ramino, kad nieko baisaus, kad visi nešvarumai pasišalins su skrepliais. Nepatikėjau ir skubiai nuvežiau vyrą į Vilniaus onkologinę ligoninę, kurioje jis ir buvo operuotas. Gydytojai atvėrė susiūtą žaizdą, išvalė joje susikaupusius skysčius, nešvarumus, kurie dėl kažkokių priežasčių ar siūlų iširimo, ar kitko pateko į tą tuščią ertmę, kurį liko pašalinus plautį, ir į kurią niekas prasisunkti neturėjo. Paliko didžiulę angą po pažastimi, liaudiškai kalbant, skylę, užklijavo ją pleistru ir išleido į namus. Nemoku apsakyti koks siaubas mane apėmė. Tai nebuvo anga, pro kurią išvestas vamzdelis, tai buvo didžiulė, maždaug 1,5 moteriško kumščio dydžio skylė šone, pro kurią matėsi kraujagyslės, plakanti širdis!

„Jei sugebėsite prižiūrėti, gyvens ilgai“

Taip pasakė gydytojas, kurio, apimta siaubo, klausiau: „Kaip gyventi, ką daryti, kaip prižiūrėti ligonį su tokia atvira žaizda?“ Svarbiausiu tikslu tapo uždavinys, kad į tą atvirą angą nepatektų jokios kenksmingos medžiagos, bakterijos. O kadangi toje angoje nuolat kaupėsi skysčiai, nešvarumai, ją reikėjo kasdien valyti: išimti nešvarią medžiagą, įdėti sterilius bintus, kurių į tą angą tilpdavo apie 5 metrus. Tad pirmiausias rūpestis buvo surasti slaugytoją, kuri sąžiningai atliktų šį kruopštų darbą. Pati bijojau, kad ką neužkabinčiau – juk viskas atvira!
Kol kasdieninės žaizdos perrišimo procedūros tapo rutina ir gerai suplanuotu procesu buvo visko: ir pykčio, ir nenusipratimų, ir priekaištų. Ypač kol vyras buvo „kolektyvinis ligonis“, t.y. kol jį prižiūrėjo įvairios seselės, tiesiog, kurios tuomet buvo laisvos. Pavyko susitarti, kad šią procedūrą perimtų viena slaugytoja. Taigi 18-ką metų vyras, kaip į darbą, kasdien eina į polikliniką, kur jam žiojėjančią angą kaitina specialia antibakterine lempa, pakeičia sterilią medžiagą. Dabar ši procedūra nei vyrui, nei slaugytojoms nekelia jokių sunkumų.
Laikui bėgant žaizda ėmė po truputį trauktis, jau nesimatė plakanti širdis, vyras stiprėjo, o gydytojai žadėjo, kad po 4-erių metų galbūt tą angą pavyks užsiūti. Tačiau taip nenutiko. Tai buvo dar vienas stiprus smūgis ir man, ir vyrui.

„Darbo terapija“ padėjo įveikti blogas emocijas

Sunkiausios akimirkos mums abiem buvo ligos pradžioje. Man prireikė psichologo pagalbos. Jaučiausi tarsi užmūryta statinėje, kurioje visiška tamsa: kur ieškoti šviesos? kaip išsivaduoti? Buvau pasimetusi, jutau, kad negaliu susitvardyti, kad prarandu kontrolę. Kreipiausi į psichologą, lankiau jo seansus gal pusantrų metų, vartojau antidepresantų, ir tai padėjo.
Prašiau medikų vyrui blogių perspektyvų nepiešti, jokių pranašysčių negarsinti. Deja, apsaugoti nepavyko: prognozę, kad gyvens gal metus, gal dvejus, išgirdo ir jis. Tada radau gulinti lovoje, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, akys stulpu. Nebuvo lengva ir man, bet to neparodžiau. Sakiau, kelkis, kas ką besakytų – neklausyk, gyvensime, kiek Dievas duos, nors širdyje buvo visai kitos mintys ir nuotaikos, bet to neparodžiau. Neturėjau teisės rodyti, kad ir man sunku, kad ir man baisu, kad nežinau ką daryti, kaip elgtis, kaip organizuoti perrišimus ir t.t. Pasakiau vyrui, kad savimi, pagal savo jėgas, turės pasirūpinti pats. Pateikiau sąrašą vaistų, paaiškinau, kokių kada gerti, padaviau sterilios medžiagos ir liepiau ją lankstyti. Mat tokius sulankstytus binto gabalėlius reikia atnešti į polikliniką, tada slaugytoja juos sudeda į specialius paketus, sterilizuoja ir naudoja pagal poreikį. Galbūt atrodys, kad sunkų ligonį „priversti dirbti“ buvo žiauru, tačiau šis monotoniškas darbas padėjo jam susitvarkyti su mintimis, emocijomis. Užimti vyrą darbu, neleisti nugrimzti į blogų minčių liūną patarė viena slaugytoja. Vėliau stiprėjo sveikata ir atitinkamai giedrėjo mintys.

Paramos prašiau, bet negavau

Suprantama, kad kai žmogus kūne žiojėja skylė, visiškai išvengti patekimo į ją bakterijų neįmanoma. Gydytojas, kuriam labai dėkinga už nuoširdumą ir kuris daug metų gydė vyrą, Arnoldas Krasauskas įspėjo, kad veikiausiai kelis kartus per metus teks vartoti antibiotikų ir kovoti su infekcijomis. Menu, kad pirmoji infekcija įsimetė netrūkus po operacijos ir prireikė labai brangių antibiotikų, kurie nebuvo kompensuojami. Pagalvojau, galbūt galėtų padėti didesnė vaistinė, tiesiog, parduotų jų už savikainą. Kreipiausi, atsakymas buvo toks, kad daugiau niekada paramos neieškojau. „Vienetai manęs nedomina, – pasakė vaistinės atstovas. Jei teiksime labdarą, tai dideliam žmonių skaičiui, o vienam – ne“. Bet rankų nenuleidai, pinigų prisiskolinau, ir tąkart pavyko išsikapanoti. Vėliau ne kartą teko gydyti bakterinius uždegimus. Blogiausia, kad tos bakterijos mutuoja. Todėl anksčiau tikę vaistais, kitu atveju jau nebetinka, reikia kitų, kaskart brangesnių. Nėra pigūs ir tyrimai, kurie nustato kokiems vaistams yra jautri toji bakterija. Be to, jų neatlieka mūsų poliklinikoje, ji net neturi teises mėginio pristatyti į laboratoriją Vilniuje.

Sulaukėme trečiojo anūko, proanūkio, atšventėme auksines vestuves

Stipriai ant kojų vyras atsistojo gal po ketverių metų. Tada vienas ėjo grybauti, ir automobilį vairavo. Viena blogai – niekur iš miestelio išvažioti negalėjome, nes buvome ir esame pririšti prie poliklinikos, prie procedūrų. Tačiau kelionės – tikrai ne pats svarbiausias gyvenime dalykas. Svarbiausia, kad per tuos metus gimė trečiasis anūkas, kuris šiuo metu yra devintokas. Jis – senelio numylėtinis. Turėdamas daug laisvo laiko, vyras visą jį skyrė anūkui: kartu žaidė, kartu mokėsi, kartu meistravo. Anūkas seneliui irgi atsilygina begaline meile. Sulaukėme ir proanūkio. Taigi mūsų namai nuolat pilni vaikų. Atšventėme auksines vestuves. Taigi praėjo daug gražių metų, kurių, anot kai kurių gydytojų, mes sulaukti neturėjome. Tiesiai į akis man to nesakydavo, bet mietelis mažas, atsirasdavo kas perpasakoja. Dabar į tai nekreipiu dėmesio, o anksčiau labai susijaudindavau, net pradėdavo atrodyti, kad vyras ima blogiau jaustis, kad ligos puola. Tiesa, vyrą buvo ištikęs infarktas, ir tai pakėlėme. Žodžiu, gyvenome ir gyvename visavertį gyvenimą.
Liga vyrą užklupo, kai jam buvo 58-ieri. Dabar jam 76-eri. Medikai sako, kad jis kone vienintelis Lietuvoje, kuris tiek metų gyvena po tokios operacijos. Manau ir jam, ir man padėjo mokėjimas džiaugtis gyvenimu, tikslo turėjimas.
Šiuo metu jis jaučiasi silpnai, nes ilgą laiką ramiai miegojęs augliukas vieninteliame plautyje ėmė sparčiai augti. Dabar jo dydis 4,5×5,5 cm, ir auga vos ne po 1 cm į pusmetį. Liūdina, kad medikai jokios pagalbos suteikti negali. Viena vertus, dėl amžiaus, kuris didina komplikacijų tikimybę. Kita vertus, ir operacija rizikinga, nes norint išpjauti auglį, reikės prijungti dirbtinį kvėpavimą, tada plautis subliukš, o garantijos, kad po to vėl pradės savarankiškai dirbti, nėra.

Palinkėjimas, jei sužinai, kad sergi vėžiu

Nepasimesti, nepulti į paniką. Neatsigulti ant lovos, nesudėti rankų ir nežiūrėti į lubas. Reikia kabintis į gyvenimą. Namiškiai jokiu būdu neturėtų parodyti sergančiam, kad priėjo liepto galą ir nebežino ką daryti. Reikia tikėti, kad yra išeitis iš kiekvienos, netgi beviltiškai atrodančios situacijos, tik, galbūt, ne visada iš karto ir aiškiai matoma. Juk Dievas duoda tokį kryžių, kokį galime panešti.