Vėžio liga dažnai vystosi mums visai netikėta linkme

V

Mano liga – krūties vėžys. Aptikta netikėtai, kaip ir daugumai moterų: juk nė viena negalvoja, kad serga, juolab kad ir liga niekuo nepasireiškia, jokių negalavimų nesukelia. Taip ir aš gyvenau nežinodama, kad sergu. Dirbau, turėjau daug reikalų ir įsipareigojimų darbe, šeimoje. Profilaktiškai tikrintis sveikatos nemėgau. Nebūčiau ir tąkart dalyvavusi krūties vėžio prevencijos programoje, jei ne mama. Ji buvo onkologinių ligonių draugijos „Viltis gyventi“ narė, ir kartu su pirmininke organizavo, kad į mūsų miestą atvažiuotų akcijos „Nedelsk“  rožinis autobusiukas. Ji ir mane įtraukė į norinčiųjų pasitikrinti sąrašus. Labai buvau nepatenkinta ir nė neplanavau eiti. Bet mama buvo atkakli: paskambino ir dar kartą priminė, kad mano eilė tikrintis tuoj ateis. Pikta, kad mane atitraukė nuo svarbių darbų, atvažiavau pasidaryti echoskopijos. Piktys išgaravo it dūmas, kai, mano nuostabai, gydytoja pamatė kažką negero ir rekomendavo išsitirti išsamiau. Man buvo keturiasdešimt metų. Nė neįsivaizdavau, kas manęs laukia. 

Po kelių dienų Santariškių klinikose buvo atlikta mamografija. Laukiau diagnozės patvirtinimo, seselė pranešė, kad galiu važiuoti namo, nes nieko blogo nerasta. Turėjau džiaugtis ir strimgalviais lėkti iš ligoninės, o aš kažkodėl nepatikėjau. Tada man pasiūlė atlikti echoskopiją. Bet echoskopija abejonių neišsklaidė, priešingai, gydytoja pasakė, kad būtina atlikti biopsiją. Ji buvo nustebusi, kad mamografijos tyrimas neparodė pikto darinio. Gal taip įvyko dėl techninio gedimo ar kitų neaiškių priežasčių...

Išklausiau kelių gydytojų nuomonę

Po dvejų savaičių, kai skambinau dėl mėginio rezultatų, išgirdau, kad reikia atvykti į Santariškių klinikas. Važiavau su kraiteliu, į kurį sudėjau visus būtinus ligoninėje daiktus, nors niekas dar nesakė, kad reikės iš karto gultis į stacionarą. Tiesiog nujaučiau, kad namo tą pačią dieną negrįšiu. Beje, kai darinį nustatė medikai, jį ir pati jau užčiuopiau krūtyje, o iki tol jo nemokėjau atpažinti.

Ligoninėje gydytojų konsiliumas nusprendė, kad nėra ko laukti –  reikia kuo skubiau pradėti gydymą. Kai vėliau paaiškėjo, iš karto buvo įtarta IV stadija, tačiau dokumentuose buvo parašyta II, kad neišsigąsčiau, geriau jausčiausi. Tą pačią dieną atsirado vieta stacionare, tą pačią dieną buvo pradėta chemoterapija.  Iš viso buvo paskirti 6 kursai. Po chemoterapijos laukė operacija. Pirmas manę apžiūrėjęs chirurgas griežtai pasakė, kad reikia šalinti visą krūtį. Nenorėjau su tuo sutikti, todėl nusprendžiau pasitarti su kitu specialistu. Kreipiausi į onkologą V.Ostapenko. Jo nuomonė buvo priešinga – jokiu būdu nereikia šalinti visos krūties. Jo požiūris į ligą skyrėsi. Jis laikėsi nuomonės, kad jei liga progresuoja po radikalios operacijos, ne visada lengva laiku pastebėti ir atrasti vietą organizme, kur ji atsinaujina. Užtat palikę dalį krūties, jei onkologinis procesas ir nesustoja, jis dažniausia vėl pasireiškia toje pačioje krūtyje, kurią chirurgai dar kartą gali operuoti. Tartis dėl operacijos apimties važiavau ir pas Kauno chirurgą. Jo nuomonė buvo tkia pati, kaip ir gyd. V.Ostapenko, kuris galiausiai mane ir operavo. Atliekant krūties operaciją kartu buvo išpjauti ir pažasties limfmazgiai.  Buvo rastas darinukas ir kaklo srityje, bet jo pašalinti buvo neįmanoma, nes vieta nebuvo dėkinga operacijai atlikti. Dabar, kiek tikrinuosi, jis ramiai „miega“. Po operacijos sekė spindulinis gydymas: seansų buvo daug, jau nė neatsimenu kiek.

Po metų operacija kitoje krūtyje

Po metų kitoje krūtyje buvo diagnozuota fibroadenoma. Nors tai gerybinis darinys, medikai nusprendė pašalinti, nelaukti kol supyktybės.  Pirmasis navikas buvo jautrus hormonams, todėl po visų operacijų penkerius metus vartojau hormoninių preparatų. Manau, kad šie vaistai kartu su teigiamu poveikių, padarė mano organizmui ir žalos. Dėl vaisto sutriko gimdos veikla, vargino kraujavimai iš gimdos, stipriai vešėjo gleivinė, buvo rastas polipas. Galiausiai vėl buvo nuspręsta nelaukti kol gimdos kūnas supyktybės, ir praėjus 4,5 metų po pirmosios operacijos teko pašalinti gimdą. Ši operacija, kaip ir pirmoji, sukėlė daugiausia nerimo, išgąsčio. Bijojau, kad pašalinus gimdą būsiu tarsi ne moteris, kad iš esmės pasikeis savijauta, išvaizda, prasidės klimakso simptomai. Vėliau supratau, kad be reikalo tiek nerimavau. Operacija nesukėlė didelių problemų, nepakito nei įprastas gyvenimas, nei pačios išvaizda.

Mano sveikimo receptai

Kaip ir daugumą moterų, labiausiai išvargino chemoterapija. Pykinimas, vėmimas, silpnumas – pagrindiniai kankinantys gydymo padariniai. Pamenu, kaip po „chemijos“ seansų namie būdavo silpna, kaip bijodama nukristi iš anksto ieškojau vietos kur atsisėsti, o neradusi, sėsdavau tiesiog ant grindų. Kai lašino „chemiją“, buvo svarbu, kad kraujo savybės normalizuotųsi, kad jis „atsigautų“. Išbandžiau visus alternatyvius gyydmo metodus, manau tą patarąiau ir kitiems, neatmesti nei  specializuotų maisto papildų, kruei tinka onkologiniams ligoniams, neatmesti masažų, meditacijos, jogos. Pasitarkite su Jus gydančiu gydytoju ir pirmyn.

Viskas vyko tarsi per miglą

Netikėta ligos diagnozė, kelionė į Vilnių, diagnozės patikslinimas – viskas vyko tarsi ne su manimi, lyg per miglą. Dariau viską, ką reikia, tačiau tai buvau ne aš, o lyg kažkoks robotas. Į realybę gražino chemoterapija. Kai pirma kartą ligoninėje kelioms valandoms tapau prikaustyta prie lovos, tada ir suvokiau, kad tai mano liga, kuri yra realybėje, o ne baisiame sapne.

Raminamųjų ir psichologų konsultacijų neprireikė – labai padėjo artimieji:  vyras, sesuo, sūnus. Nugrimzti į liūdnas mintis neleido ir darbas. Nors frazė banali ir šabloniška, bet darbas iš tiesų gydo.  Gyvenome miestelyje netoli Birštono, buvau išrinkta bendruomenės pirmininke. Aktyviai įsitraukiau į bendruomenės veiklą, rengėme įvairius projektus, organizuodavome susitikimus, vakarones, renginius, žodžiu, veiklos tikrai netrūko. Užimtumo netrūksta ir dabar. Esu išrinkta klubo „Viltis gyventi“ pirmininke, dar dirbu, tiesa, ne pilnu etatu.

Stengiuosi negalvoti apie ligą, bet visiškai užmiršti nepavyksta. O kai ką nors suskausta, pirmoji mintis – ar tik neatsinaujino? Įdomu tai, kad mūsų giminėje nėra nė vieno sergančio ar sirgusio onkologine liga.

Ačiū Dievui, kad man, o ne artimiesiems

Niekada mano galvoje nebuvo iškilęs klausimas: „Kodėl man? Už ką man tokia liga?“ Visada galvojau, ačiū Dievui, kad man, o ne mano sūnui, vyrui ar artimiesiems. Daug skaudžiau, kai serga vaikai, daug sunkiau, kai serga artimieji. Mano sūnui tuomet buvo 19-ka. Jau tarsi ir užaugintas, bet tuomet galvojau, kad tik sulaukčiau, kai jis savarankiškai atsistotų ant kojų. Dabar jau vedęs, sulaukiau ir anūkės.

Ačiū ligai, kad ji sustojo

Dėkoju ligai, kad ji buvo tokia: galbūt neagresyvi, galbūt kuriam laikui sustojo. Manau, kad ligos agresyvumas lemia viską: kiek ir kaip žmogus gyvens. Šiandien apie vėžį žinoma daug, žinoma, kad kiekvienos moters atvejis išskirtinis, kad kiekvienas navikas turi savo „veidą“, gali būti daugiau ar mažiau išplitęs, skirtingos kilmės ir t.t.  Su seserimi studijavau savo diagnozę ir naviko charakteristikas – skaičiukus, raideles, pliusus ir minusus. Manau, kad liga buvo tokia, kuri kuriam, noriu tikėti, kad kuo ilgesniam arba visam, laikui aprimo.

Tiesa, susirgus ne iš karto pradėjau domėtis liga. Iš pradžių, ją domėjosi vyras, sesuo, jie gilinosi, skaitė įvairiausią literatūrą, o aš apie ją nieko girdėti nenorėjau. Tik po kurio laiko prie jų prisijungiau, įsidrąsinau. Dabar vėl toks momentas, kai liga neįdomi: guli namie istorijos išrašai, bet nenoriu į juos nė pažiūrėti. Tačiau tai nereiškia, kad negaliu apie ją kalbėti, ypač, kai kreipiasi moterys, kurios irgi išgirsta šią diagnozę. „Kaip buvo man ir kaip bus joms?“ – tai dvi pagrindinės pokalbio temos.

Kiekvienas žmogus yra geras

Gydymo metu buvau įnikusi skaityti knygas, labai žavėjo medikės ir žurnalistės Filomenos Taunytės knygos, perskaičiau visas, kiek tuomet buvo išleista.  Skaitydavau ir naktimis, tiek įtraukdavo jos kūryba, mintys, pasaulėžiūra. Liga pakeitė ir mano požiūrį, prioritetus. Manau, kad tapau geresnė ir dėl to geresnius žmones aplink matau. Kiekviename žmoguje stengiuosi pamatyti gerąją pusę, net jeigu jis ją ir labai slepia.

Ir dar. Labai noriu visiems palinkėti – surasti širdyje daugiau gerumo, nuoširdumo, daugiau šypsotis. Džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, kiekviena valanda. Vertinti ir mylėti tuos, kurie šalia mūsų, kurie kartu su mumis, nes jie nepakeičiami, nepakartojami.