Vėžys diagnozuotas ir man ir mano vyrui... ir tai ne pasaulio pabaiga

V

Tikiu, kad viskas gyvenime vyksta neatsitiktinai. Visi išbandymai siųsti iš aukščiau, ir juos galime įveikti arba ne.  Tik išmokę pamokas galime eiti toliau, kopti aukščiau. Taip galvoju ir apie savo ligą – krūties vėžį. Tai tarsi egzaminas, kuri turiu, privalau išlaikyti. Stengiuosi įsiklausyti ir suvokti, kokią pamoką duoda man liga, ką dariau ne taip ir ką reikėtų keisti.

Diagnozė nustatyta prieš metus

Esu iš tų žmonių, kurie dalyvauja visose profilaktikos programose. Taigi ir atrankinėje krūties vėžio patikros programoje dalyvavau nuo pat jos pradžios, t.y. apie 10 metų kas du metus dariau krūtų mamografiją. Galvojau, kad krūties vėžys – ne mano liga. Turėjau tam pagrindo – tyrimas visada buvo geras. Tiesa, prieš 3 metus, gydytojai, pastebėję kažką įtartino, papildomai atliko echoskopiją. Tačiau, nieko blogo neradę, liepė ateiti po 2 metų, t.y. 2016-aisiais. Jų įtarimų nesureikšminau, ir tuos du metus pati krūtų netyriau. Dabar suprantu, kad reikėjo, galbūt piktą radinį būčiau aptikusi anksčiau.

Bloga žinia pasiekė kirpykloje: gydytoja telefonu pranešė, kad mamografijos tyrimas blogas. Tiesiai iš kirpyklos nulėkiau į polikliniką. Gavau siuntimą į onkologinę ligoninę, kur atliko visus būtinus tyrimus, nors medikams jau ir be tyrimų buvo aišku, kad darinys piktas.

Sunkiausias periodas išgirdus diagnozę

Nesirgęs vėžiu žmogus ir geriausių norų turėdamas iki galo nesupras, ką jaučia tie, kurie išgirsta diagnozę, atlaiko gydymą. Kitaip sakant, supras – tik teoriškai. Bet praktika, realybė, kai sergi pats, yra visai kas kita.

Pavyko gana greitai atgauti psichinę pusiausvyrą. Padėjo gydytoja, pas kurią teko lankytis ir gydytis anksčiau. Ragino jai skambinti, nekaupti savyje neatsakytų klausimų, apie viską teirautis. Taip ir dariau: skambinau jai, kai buvo itin sunku, kai nenorėjau gąsdinti  artimųjų. Sunkiausias periodas buvo išgirdus diagnozę. Gydytoja visada atsiliepdavo: ir po darbo valandų, ir savaitgaliais. O patarimai jos, lyg ir paprasti, iš tiesų buvo naudingi. Pvz., siūlė pakelti nuotaiką ir nueiti į kavinę, suvalgyti torto gabaliuką, įsigyti kokią smulkmeną, patarė, ką nusipirkti į ligoninę. Kalbėdama su ja visada jaučiau nuoširdų susidomėjimą, rūpestį. Aišku, kad palaikė ir šeima: vyras, vaikai. Bet saviems ne visada norėjau visko pasakoti – tiesiog nesinorėjo užkrauti tiek daug savo bėdų, prie jų stengiausi neverkšlenti, nedejuoti.

Operavo 2016 m. balandžio mėnesį Vilniuje. Darinukas buvo nedidelis – 0,9 mm. Operacija buvo tausojanti, bet kartu pašalino ir dalį pažasties limfmazgių.

Pasisekė su palatos moterimis: visos buvos nusiteikusios optimistiškai. Bendrauju su jomis ir dabar. Pooperacinis laikas praėjo greitai, o birželio pradžioje prasidėjo chemoterapija. Pirmus 4 kursus atlaikiau didvyriškai. Nuo pykinimo suleisdavo vaistų, o psichologiškai tuomet buvau stipri: įsiteigiau, kad viskas bus gerai. Tačiau kitos 4 „chemijos“ iškankino žiauriai: vargino stiprūs skausmai, savijauta buvo baisiau negu bloga, išsekino viduriavimas, skilinėjo nagai. Tai išmušdavo karštis, tai krėsdavo šaltis. Nesinori dejuoti, bet taip buvo. 1-2 savaites po vaistų sulašinimo buvau atskirta nuo gyvenimo. Trečią savaitę savijauta šiek tiek gerėjo, bet jau vėl reikėjo važiuoti lašinti kitos vaistų porcijos. Iškritę plaukai, blakstienos ir antakiai, jaudino mažiausiai. Pasidažydavau lūpas, užsidėdavau peruką ir pirmyn. Ir sunkiausiomis ligos akimirkomis stengiausi atrodyti gražiai.

Atsigauti padėjo man labai specializuoti onkologiniams ligoniams skrti maisto papildai.

Praėjusių metų gruodis buvo švitinimo procedūrų mėnuo. Iki pat naujųjų metų kiekvieną darbo dieną ėjau gauti spindulinės terapijos dozės. Šiemet buvo atlikti vėžio žymenų kraujo tyrimai, echoskopija, ir jų rezultatai geri. Kitas profilaktinis tikrinimas – po 3 mėnesių.

Emocijas, mintis išliedavau popieriuje

Kai buvo itin sunku, ėmiau rašyti – mintis, pamąstymus, vėliau tai tapo dienoraščiu. Nė nežinau iš kur ateidavo tos mintys. Paskaitydavau draugei. „Tu nenustoji manęs stebinti“, - sakydavo ji. Rašymas tapo niša, kurioje galėjau nusiraminti, užsimiršti. Tuomet būdavo gera. Savo gyvenimą mačiau (ir tebematau) it galingą vandenyną, kurio bangos ir muša, ir glosto, ir nešą vis kažką naujo.  Manau, kad praeidami per ugnį ir vandenį, stiprėjame visomis prasmėmis.

Liga priverčia keistis

Liga pakeičia žmogų, priverčia daryti tai, ko anksčiau negalėjo. Labai mėgau saldumynus ir bandeles, o dabar jau kelis mėnesius jų nevalgau ir nenoriu. Nevalgau rūkytų, keptų patiekalų, dešrų ir dešrelių, cukraus dedu tik į kavą. Iš karto visai jos atsisakyti nesugebėjau, bet, manau, kad greitai ir kavą be cukraus gersiu. Renkuosi kuo natūralesnį maistą: jogurtą – be priedų, varškę – sveriamą, batono nevalgau, duoną – bemielę. Mėsą stengiuosi valgyti maltą, nes žmogus nesugeba tinkamai jos sukramtyti, o blogai sukramtyto maisto organizmas nevirškina. Prieš 8 m. vyrui buvo diagnozuotas prostatos vėžys, tad kaip maitintis gydymo metu ir po jo žinių turiu. Kartais pakepinu morkų tarkius aliejuje, geriu žalią, medetkų, pienių šaknų arbatas. Vartojau skystojo ryklių kremzlių ekstrakto kapsules.

Pykčiui – ne

Manau, kad vienas svarbių ir prevencinių prieš ligas dalykų yra išmokti nepykti. Pyktis – ta emocija, kuri turėtų būti visai išgyvendinta. Ji ne tik neigiama, ji žalinga. Galiu pasakyti, kad išmokau kontroliuoti emocijas. Kai pradedu pykti, mintyse klausiu savęs: „Kas nutiko, kas manę įžeidė? Žmogus, jo ištartas žodis? Bet pykčiu nieko neišspręsiu!“ Jeigu tai artimas žmogus –kalbuosi su juo. Jei ne, visi esame skirtingi ir nereikia norėti, kad ir kiti elgtųsi, kaip mums atrodo tinkama. Reikia sugebėti prisitaikyti, o jei žmogus visai nepriimtinas – tiesiog nebendrauti. Nepykti padeda malda, kurią galima sukalbėti ir už kitą žmogų.

Nelaukti, kol sustabdys liga

Liga pristabdo aktyvumą, užimtumą, perorientuoja mąstymą. Ko anksčiau nevertinai, imi vertinti, vertybių skalė kinta. Šiuolaikinį žmogų labai užguja buitis. Išmokau mažiau dėl to stresuoti. Pasaulio pabaiga neateis dėl to, kad namai nėra sterilūs, kad kažkas sudužo, pabiro ar pan. Žmogų vertinu ne pagal tai, kaip apsirengęs ar gyvena, nors dauguma išorei skiria didžiausią dėmesį. Renkuosi žmones, kurie turtingi vidumi, nebendrauju iš pareigos, dėl to, kad reikia, susitinku su tais, su kuriais gera, ramu. Apskritai po ligos stengiuosi daryti tik tai, kas patinka, miela, o ne ką reikia ar kažkam atrodo, kad būtina.

Iki ligos gyvenau nuolat kažkur skubėdama, buvau labai veikli: dainavau, lankiau dramos, poezijos, fotografijos būrelius, nepamiršdavau ir rankdarbių (mezgimo, siuvinėjimo), floristinių paveikslų. Praėjusiais metais šv. Kalėdoms gaminau burbulus iš skiaučių, o šv. Velykoms  – tą pačią techniką naudojau kiaušiniams. Mokiausi anglų kalbos.  Pareidavau namo vėlai, bet ką suvalgydavau ir griūdavau iš nuovargio.

Liga mane sustabdė.  Manau, ji duota iš aukščiau, kad atsirinkčiau tikrus prioritetus, atsigręžčiau į šeimą, daugiau laiko skirčiau namams, sumažinčiau apsukas,  nuolatinį bėgimą ir veiklą už šeimos ribų. Esu savikritiška, galvoju, kad susirgau, nes kažką dariau ne taip. Jeigu ligos pamokų neišmoksiu, ji sugrįš. Taip manau. Palinkėčiau ir kitiems neskubėti, nelėkti, o sustoti ir pamąstyti apie savo elgesį, bendravimą su kitais, apie tai, kad kiekvienas mūsų kasdien kažką galėtų keisti savyje: ar netinkamą mintį, ar blogą bruožą.

Seneliai anūkams labai reikalingi

Senelių ir anūkų ryšys ypatingas, tai kitokie santykiai nei su tėvais. Turiu du anūkus ir stengiuosi jiems perteikti meilę, šilumą. Su jais be galo įdomu. Mokausi iš jų, stengiuosi neatsilikti. Su mažesniu einame fotografuoti gamtą, jis būna mano modeliu. Praėjusią vasarą vis ragino fotografuoti nuo malkų atšokusias medžio žieves, įžvelgdavęs jose tai žvėrelį, tai medelį. Bendraudama su anūkais galvoju apie tai, kokius prisiminimus jie išsaugos. Noriu, kad jie išliktų šilti, kad prisimintų mūsų žaidimus, bendravimą.

Žmogus turėtų padėti kitiems, jaustis reikalingas. Pirmiausia, savo artimiesiems, tačiau ir kitiems neturėtų likti abejingas: jeigu matai, kad žmogui sunku, – padėk, nukrito – pakelk.  Svarbu  pastebėti, nepraeiti.