Viktorijos dienoraštis

V

1 diena – nutraukiau sūnaus maitinimą krūtimi ir…

Dabar man 47-eri. Tačiau, kai buvo diagnozuotas krūties vėžys, tebuvo 35-eri. Ruošiamės svarbiai šeimos šventei – sūnaus Mantuko krikštynoms ir pirmajam jo gimtadieniui. Buvome nusprendę šias dvi gražias progas sujungti. Mantas – mano antroji atžala. Dukrai Gabrielei tuomet buvo dešimt. Maitinau sūnų pati, tačiau jutau, kad jau laikas jį atjunkyti nuo krūties, juolab kad ir pats Mantukas vis dažniau išmiegodavo visą naktį ir mamos pieno jam neprireikdavo. Taigi maitinimo krūtimi nutraukimas sekėsi neblogai ir jau po dviejų mėnesių viskas kažkaip natūraliai pasibaigė. Kaip tik tada, maudydamasi, pirmą kartą ir apčiuopiau kažkokį guziuką. Neišsigandau ir nieko blogo nepagalvojau: pamaniau, kad dėl laktacijos, todėl viskas praeis savaime ir sukietėjimas „išsivaikščios“. Po poros mėnesių niekas nepasikeitė, tačiau darinukas nedidėjo, jo neskaudėjo. Bet pasidarė neramu, todėl pasitelkiau visagalio interneto pagalbą. Skaičiau, ieškojau ligų, kurios atitiktų mano požymius, ir vis dažniau užkliūdavau už vėžio diagnozės. Man tai nepatiko, todėl vydavau tas mintis, netgi buvau sau uždraudusi domėtis ta tema. Bijojau galvoti apie blogiausią. Bet kai po kelių savaičių sutino limfmazgiai pažastyje, išsigandau smarkiai.

Nesakydama nieko nei vyrui, nei tėvams užsirašiau šeimos gydytojos konsultacijai. Ji paskyrė ultragarso tyrimą, po to buvo onkologo konsultacija, biopsija ir galiausiai įtartas 2 stadijos dešinės krūties vėžys išplitęs į dešinės rankos limfmazgius. Pasakyti, kad diagnozė smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus, – vadinasi nieko nepasakyti. Tiek planų, darbų, svajonių gyvenime turėjau ir viskas griuvo… Ir sūneliui tik metukai… O ir dukra dar maža. Turiu juos užauginti. Su vyru buvome iš tų žmonių, kurie viską stengiasi planuoti. Ir sakyčiau gana sėkmingai planavome mūsų gyvenimą: pirmagimės susilaukėme, kai abu pradėjome dirbti. Antrosios atžalos, kai atsikraustėme į namą. Suprantama, kad mūsų planuose sunkios ligos nebuvo…

 

2 diena – sveikas protas pasislėpė

Esu išsilavinusi moteris, tačiau išgirdusi vėžio diagnozę, norėjau pabėgti, pasislėpti, elgtis kaip mažas vaikas – užsimerkti ir pabėgti nuo tikrovės. Visai nenorėjau gydytis, nebuvau tam nusiteikusi, nors puikiausiai žinojau, kad delsti tokioje situacijoje pražūtinga. Įjungti sveiką protą padėjo vyras. Jis iš karto suprato, kad kažkas negerai, nes matyt atrodžiau ne kaip, kai grįžau po vizito pas gydytoją. Papasakojau jam ir pajutau, kaip palengvėjo. Ne, baimė neišnyko. Man buvo baisu, nes maniau, kad dabar su kiekviena diena jausiuos tik blogiau. Bijojau ir gydymo, bijojau ir ligos. Buvo pikta ir apmaudu, kad tai nutiko būtent dabar, tuo metu, kai viskas puikiai klostėsi, kai susilaukėme sūnelio, kai turėjome visas sąlygas džiaugtis gyvenimu. Negalėjau įsivaizduoti, kad vaikai gali likti be mano meilės ir šilumos. Tačiau ilgai savęs gailėti ir verkti neleido vyras. Jis rado tinkamų žodžių, ir po truputį manyje ėmė rastis noras pasveikti. Mano galvoje kažkodėl sukosi tik neigiamos žinios apie vėžį – kad tai mirtina liga, kad moterys vidutiniškai išgyvena tik penkerius metus, kad labai kankinasi ir pan. Vyras rado kitų pavydžių – kad po vėžio diagnozės moterys sulaukia 90-ies metų ir miršta visai nuo kitų ligų. Kad po diagnozės krūties vėžys nustatymo, išgyvena devynios iš dešimties ir t.t. Be to, jis iš karto ėmėsi vadovauti mano sveikimo procesui. Jau kitą dieną puolė ieškoti geriausių gydytojų, klausinėjo pažįstamų, skaitė internete. Dėkinga jam už tai. Vėliau, kai jau buvo atlikta operaciją, laukė dar kiti gydymo būdai, supratau, kaip svarbu pasitikėti savo gydančiais gydytojais.

 

3 diena – artimųjų pagalba neįkainojama

Gyvenome Klaipėdoje, o mano tėveliai Kaune. Mama dirbo, kad prisidurtų prie pensijos. Sužinojusi apie mano ligą, iš karto pasiūlė atvažiuoti ir pagyventi kartu su mumis. Nė neįsivaizduoju, ką daryčiau be jos. Juk sūnelis dar buvo mažas, o ir dukrytei reikėjo dėmesio. Gydymas kartais buvo toks sunkus, kad iš lovos vos pakildavau. Tad mamos pagalba buvo tikras išsigelbėjimas. Beje, ji pirmą kartą paliko tėvelį vieną. Iki mano ligos jie visur ir visada būdavo dviese. Tai buvo išbandymas ir jiems.

Taigi mama atvažiavo iš karto po mano operacijos ir išvyko namo, kai pasibaigė paskutinis chemijos kursas. Ji – giliai tikintis žmogus, tiki, kad malda daro stebuklus. Ji daug meldėsi už mano sveikatą, tikėjo ir mane įtikino, kad su šiuo iššūkiu susidorosime, kad su Dievo pagalba įveiksime ligą.

Negaliu dar kartą nepagirti vyro. Jis neleido man pasiduoti. Net sunkiausiais momentais mokėdavo prajuokinti. Jei tik matė, kad pajėgiu išeiti iš manų, stengėsi ištraukti mane į gamtą. Visada spyriojausi, atsikalbinėjau, kad skauda galvą, kaulus, kad neturiu jėgų ir pan. Bet vyras neklausydavo, įsodindavo į mašiną ir nuveždavo prie jūros ar pas draugus į sodybą. Po tokių išvykų visada pasijusdavau sveikesnė.

Ne veltui sakoma, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje. Mano liga parodė, kad tikrai turiu ištikimų draugų, kurie, atidėję savo reikalus, veždavo mane į ligoninę, padėdavo sutvarkyti aplinką, net šiltnamį užsodino ir prižiūrėjo, vaišindavo skanėstais, aprūpindavo knygomis, kurių perskaičiau nemažai. Tačiau buvo ir keistuolių, kurie atsisakė lankyti, tarsi vėžys būtų užkrečiama liga. Jų požiūrių, sergančius vėžiu reikia izoliuoti, uždaryti, tegul patys sveiksta ar lėtai miršta ir kitiems akių nebado. Pasirodo ir šiais moderniais laikais yra tokių… Taigi visus mano sirgimo metus ši šeima nė karto nepaskambino ir nepasiteiravo, kaip jaučiuosi. Suprantama, kad nustojome su jais bendrauti.

Neleido pasiduoti ir vaikai. Jų šypsenos, krykštavimas žadino norą sveikti, gyventi, veikti, vijo blogas mintis. Vaikai – tikrieji stebuklai, dėl jų veikiausiai ir sugebėjau viską atlaikyti.

 

4 diena – ilgas ilgas gydymas

Operacija nebuvo tausojanti. Teko pašalinti visą krūtį ir dalį limfmazgių. Po to buvo paskirtas spindulinės terapijos kursas. Nuo spindulių išsausėjo odą, jaučiau pykinimą, nuovargį, sunkumą krūtinės srityje. Be to, pašalinus limfmazgius operuotos pusės ranka tindavo, ją skaudėdavo. Kartą virtuvėje vos karštą keptuvę ant grindų neišverčiau. Ne gana to buvo paskirta ir chemoterapija. Tai turbūt buvo sunkiausias gydymo epizodas, gal dėl to, kad truko ilgiausiai – apie pusmetį.

Blogiausiai jausdavausi 4-5 dieną po vaistų suleidimo. Smarkiai prakaituodavau, žiauriai pykino, o kartu dar ir vidurius paleisdavo. Oda išsausėjo, nagai suskilinėjo. Šiame fone plaukų iškritimas pasirodė mažiausia blogybe. Juolab kad žinojau, kad taip bus, buvau tam pasiruošusi. Dar pieš gydymą nukirpau savo ilgus plaukus. Tiesa, tada jų buvo labai gaila, bet nusprendžiau, kad jeigu slinks trumpesni, bus ne taip pastebima. Buvau pasirūpinusi ir perukais.

Gydymo metu buvau smarkiai pasikeitusi. Kaip jau sakiau, išslinko visi plaukai, net blakstienos ir antakiai. Buvau išbalusi, akys sutinusios, lūpos suskeldėjusios. Nuolat puldavau į paniką. Buvo tarsi gėda, kad sergu, kad tiek rūpesčių sukeliu savo artimiesiems. Nei mama, nei vyras nė karto neparodė, kaip jiems sunku. Mama perėme visą buitį, ruošė maistą vaikams, vyrui, atkirai man, pagal mano pageidavimus ir norus, nors to noro valgyti dažniausia nebūdavo. Tačiau ji domėjosi, kas man sveikiausia, tinkamiausia ir nuoširdžiai stengėsi įtikti. Mačiau, kaip per tuos metus jį sulieknėjo, suvokiau, kiek jėgų, fizinių, dvasinių kainavo jai mano liga. Ačiū jai už tai.

Gydymo metu vartojau vaistų, kurie pagerindavo ir sumažindavo šalutinius poveikius. Pasitarusi su gydytoja gėriau vaistažolių arbatėles. Tarp radioterapijos ir chemijos kursų gėriau vaistažolių mišinius, kurie stiprina imunitetą, padeda iš organizmo išvalyti šlakus.

Ligos metai buvo sunkus, bet, kaip bebūtų keista, nebuvo blogi. Sulaukiau tiek dėmesio, meilės ir šilumos. Liga sutvirtino mūsų šeimą, suartino su mama, nes turėjau daug progų išsikalbėti.

 

5 diena – kaip stengiausi padėti pati sau

Dėl manęs stengėsi visa mano šeima, tad nesistengi pačiai būtų negražu. Skaičiau sergančiųjų vėžiu istorijas, stengiausi išnaudoti jų patirtį. Bandžiau neužsigulėti, judėti, veikti ką nors naudingo. Tai labai skatino vyras. Pavyzdžiui, paprašydavo paruošti vakarienei varškės apkepą, kurį labai mėgo. Sunkiai prisiversdama eidavau į virtuvę, bet iš kažkur atsirasdavo jėgų, ir vėliau labai didžiavausi savimi.

Vizitai pas gydytoją visada kėlė nerimo. Nusprendžiau ruoštis jiems iš anksto. Užrašydavau klausimus, kurie tuo metu domino, negalavimus, kurie gąsdino. Pirmą kartą išsitraukti užrašus buvo nepatogu, vėliau įpratau. Visada klausdavau, į ką turėčiau atkreipti dėmesį, kokie pojūčiai, simptomai gali rodyti ką nors pavojingo.

Išmokau prašyti pagalbos. Iki ligos buvau labai savarankiška, nemėgau ir neleisdavau, kad man kas padėtų, maniau, kad kreiptis pagalbos tarsi nepadoru. Susirgus pakeičiau šį požiūrį. Be to, mačiau, kad ir draugai, ir artimieji nori padėti, tik nežino kaip. Todėl prašydama jų konkrečių dalykų ir sau palengvindavau padėtį, ir draugai jausdavosi reikalingi.

Dėl pašalintų limfmazgių daug vargo turėjau su ranka. Tačiau jau nuo pirmų dienų, kaip ir patarė gydytojas, ją mankštinau, dariau pratimus, nors tai ir nebuvo lengva.

Išmokau valdyti emocijas, nerimą, blogas mintis, kurios kaskart ateidavo prieš eilinį vizitą pas gydytoją, nemigos naktimis. Tada pradėdavau fantazuoti. Juk fantazuodami ne tik susikuriame situaciją patys, bet įvykius nukreipiame norima linkme. Taigi fantazuodavau, svajodavau apie smagius dalykus. Arba pasitelkdavau į pagalbą malonius prisiminimus.

Kai jau atsigavau po gydymo, prasidėjo kitas sunkus etapas. Žiauriai išgyvenau dėl to, kad neturiu krūties. Protezas netenkino, nedrįsdavau niekur pasirodyti su maudymosi kostiumėliu, dėvėti palaidinės su gilesne iškirpte. Bandžiau save įtikinti, kad daug svarbiau, jog esu sveika, o ne tai, kad neturiu vienos krūties. Bet sekėsi sunkiai. Vyro žodžiai, jog jam graži tokia, kokia esu, irgi negelbėjo. Jaučiausi blogai, o kiekvieną dieną matydama save veidrodyje prisimindavau ligą. Nuotaika pagėrėjo, kai nuspendžiau atlikti krūtinę atkuriančią operaciją. Dabar jaučiuosi puikiai.

 

6 diena – išmoktos pamokos ir patarimai sergančiosioms

Liga pakoregavo mūsų gyvenimą ir atnešė gerų permainų. Visų pirmą, vyras mėtė rūkyti. Dabar jis sportuoja, vasarą – važinėja dviračiu, žiemą – slidinėja, ir aš kartu. Stengiamės sveikai maitintis, skiriame laiko poilsiui. Visi rūpinamės sveikata, tikriname ją profilaktiškai. Gydytoja labai gerai išaiškino: jeigu negalavimas nepraeina per 2 savaites, reikia kreiptis pas specialistą, neužleisti, nenumoti ranka.

Ką norėčiau patarti toms, kurių gydymas dar laukia? Būtinai gydykitės pas tuos gydytojus, kuriais pasitikite. Tik bendras jūsų ir gydytojų darbas leis pasveikti. Nes jeigu bijosite ko nors klausti, galvosite, kad jums skiria ne tų vaistų, kad gydo netinkamai, liga galės pakrypti nesėkminga linkme. Na, ir svarbiausia, būkite optimistais. Jei tokiais nesate, užsirašykite psichologo konsultacijai, mokykitės tokiais tapti. Visi gydytojai pastebi, kad optimistai išsikapanoja net iš tokių sunkių vėžio stadijų, kai gerų rezultatų tikimybė labai maža.

Taip pat supratau, kad reikia kalbėtis su artimaisiais. Juk jie irgi labai išgyvena dėl ligos, tačiau, norėdami gero, gali ir įskaudinti. Todėl padėkite vieni kitiems, pasakykite kokio elgesio iš jų laukiate, kokios pagalbos norėtumėte, o kokios ne. Nepraraskite vilties, sveikite.

Na, o pabaigai, ištrauka iš gražaus eilėraščio, kurį parašė jauna vėžiu serganti amerikietė, jį perskaičiau www.nedelsk.lt:

Kai bėgate taip greitai, kad kažkur suspėtumėte,
prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
kai pergyvenate ir skubate gyventi savo diena,
tai – kaip neišpakuota dovana…
Išmesta.

Gyvenimas – ne lenktynės.
Sustokite,
išgirskite muziką,
kol nesibaigė daina.